Vladimiras Iljičius Uljanovas – Leninas

Leninas – turbūt vienas labiausiai atpažįstamų slapyvardžių žemėje. Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870-1924 m.) – ugningas oratorius, puikus rašytojas, proletariato vedlys, asmenybė, pastaruoju metu apipinta kontraversijomis, informacijos apie jį vis mažėja. Kas jis buvo iš tiesų?

Ankstyvasis gyvenimas

Leninas gimė Simbirsko kaime, prie Volgos upės, Rusijos Imperijoje, mokyklos tarnautojos Marijos Blank ir fizikos dėstytojo Iljos Uljanovo šeimoje. Vėliau jo tėvas tapo mokyklų inspektoriumi, dar vėliau - pradinių mokyklų direktoriumi.

Carinės Rusijos dokumentai nurodo, kad Uljanovų šeima buvo etniškai mišri – iš tėvo pusės Leninas turėjo mordovų, kalmukų, Volgos vokiečių ir švedų kraujo, iš motinos – žydų. Kaip inteligentijos atstovai (nors ir buvo kilę iš valstiečių), Lenino tėvai stengėsi visomis priemonėmis suteikti vaikams išsilavinimą. Apsiskaitę ir išprusę, visi Uljanovų šeimos vaikai tikėjo gėrio, teisingumo bei lygybės idealais, ir visi vaikai, išskyrus Vladimiro sesę Olgą, tapo revoliucionieriais.

Kai Leninas buvo 16 metų, mirė jo tėvas, pagrindinis šeimos maitintojas. Vos praėjus metams, jo brolis Aleksandras, kartu su kitais anarchistais-narodnikais buvo nuteistas mirties bausme už bandymą nužudyti carą Aleksandrą III. Jo sesė Ana tais pačias metais suimta ir ištremta į Sibirą. Tarybiniai biografai nurodo, kad būtent tada Leninas suvokė, kokia žiauri carinė valdžia ir ėmė simpatizuoti radikaliems politiniams judėjimams.

Revoliucinės veiklos pradžia

Tais pačiais 1887 metais (jam tada buvo 17) Vladimiras įstojo į Kazanės universitetą, pradėjo studijuoti teisę, domėtis filosofija, skaityti Karlo Markso darbus. Gruodžio mėnesį jis dalyvavo studentų riaušėse, buvo suimtas ir išmestas iš universiteto (taip pat atimta teisė stoti į bet kokį Rusijos universitetą), kaip žymaus „teroristo“ brolis, pradėtas sekti policijos. Rudenį jam buvo uždrausta grįžti į Kazanės miestą. Nepaisant to, jis mokėsi teisę savarankiškai, toliau laisvalaikiu skaitė filosofų darbus, tarp jų – Markso „Kapitalą“.

1890 metais jis gavo leidimą pabaigti studijas Sankt Peterburgo Universitete. Eksternu išlaikęs egzaminus, netrukus gavo teisės mokslų bakalauro laipsnį. Samaroje pradėjo dirbti advokatu. Tuo metu Leninas savarankiškai jau buvo pramokęs senovės graikų, lotynų, bei moderniąsias vokiečių, prancūzų ir anglų kalbas.

1893 metais persikraustė į Sankt Peterburgą, kur įsidarbino advokato padėjėju. Tuo metu jis parašė pirmuosius savo darbus, kur svarstė marksizmo politekonomikos problemas, Rusijos darbininkų pasipriešinimo problematiką, kapitalizmo raidą Rusijoje.

Pirmoji emigracija

1895 metais Leninas išvažiavo į užsienį, Šveicarijoje susitiko su Georgiju Plechanovu, Vokietijoje – V. Libknechtu, Prancūzijoje – P. Lafargu bei kitais tarptautinio darbininkų judėjimo dalyviais. Į Rusijos sostinę grįžta jau su J. Martovu, ir įkuria „Kovos už darbininkų klasės išsivadavimą sąjungą“ – pirmąją marksistinę organizaciją, suvienijusia pavienes kairiųjų grupeles. Metams dar nesibaigus, gruodžio mėnesį, visi sąjungos nariai, tarp jų ir Vladimiras, buvo suimti bei pasodinti į kalėjimą už aktyvią propagandinę veiklą. 1897 metais Leninas ištremiamas trejiems metams į Sibirą, kur po metų susituokė su N. Krupskaja. Tremtyje jis parašė apie 30 darbų, tarp jų knygą „Kapitalizmo išsivystymas Rusijoje“, kurioje kritikavo „legalųjį“ marksizmą ir narodnikus. Taip pat jis užmezgė ryšius su Rusijos socialdemokratais, išgarsėjo K. Tulino slapyvardžiu. Konsultavo norinčius teisiniais klausimais.

1898 metais Minske, nors ir be Peterburgo marksistų lyderių, įvyko pirmasis (steigiamasis) Rusijos Socialdemokratų-Darbininkų Partijos suvažiavimas. Visi suvažiavimo dalyviai ir išrinktieji į Centro Komitetą buvo suimti. Tremtyje buvę Peterburgo judėjimų lyderiai, kartu su Leninu, pasirinko alternatyvią taktiką ir pradėjo leisti laikraštį.

1900-ųjų vasarį Vladimirui, kartu su Martovu ir kitais žymiais veikėjais, pasibaigė tremties laikas. Suprasdami situacijos kritinę būklę, jie apvažiavo Rusijos miestus (tarp jų ir Vilnių), užmezgė kontaktus su vietinėmis organizacijomis bei liepos mėnesį išvyko į užsienį. Leninas apsigyveno Šveicarijoje, kur kartu su G. Plechanovu pradėjo leisti laikraštį „Kibirkštis“ bei žurnalą „Aušra“. Tiražas buvo apie 10 000 egzempliorių. Dėka šių leidinių, Rusijos Imperijoje atsirado ištisas marksistinių organizacijų tinklas.

1901 metų gruodį, „Kibirkštyje“ Vladimiras Iljičius pirmąsyk pasirašė slapyvardžiu „Leninas“. Manoma, kad šis vardas greičiausiai buvo pasirinktas todėl, jog tremtį Leninas praleido prie Lenos upės.

Sekančias metais savo veikale „Ką daryti?“ Leninas pristatė naujos, kovingos partijos koncepciją. 1903 metais Londone įvyksta II Rusijos Socialdemokratų-Darbininkų Partijos suvažiavimas. Kartu su G. Plechanovu Vladimiras kūrė partijos įstatus, programą, bei rašė straipsnius apie būsimą suvažiavimą. Programa susidėjo iš dviejų dalių: programa-minimum ir programa-maximum; pirmoji numatė carizmo nuvertimą ir demokratinės respublikos įkūrimą, tvirtovių teisės likučių naikinimą, šiokią tokią žemės reformą, 8 valandų darbo dienos įvedimą, tautų suvereniteto pripažinimą, nacionalinės lygybės įtvirtinimą; antroji programa numatė galutinį partijos tikslą – socialistinės valstybės sukūrimą, ir to priemones – socialistinę revoliuciją ir proletariato diktatūrą. Programoje maximum buvo įrašyti netgi tokie punktai kaip bankų, policijos, armijos, valdininkijos panaikinimas.

Suvažiavimo metu jis pirmininkavo daugumai posėdžių, pasisakydavo įvairiais klausimais, buvo išrinktas į biurą. Tačiau jau svarstant pirmąjį programos punktą išryškėjo ryškūs nesutarimai tarp delegatų. Jie skirstėsi į dvi grupes – palaikančius Leniną, ir palaikančius Martovą. Pirmasis punktas aiškino, kas yra partijos narys. Leninas siūlė, jog partijos nariais būtų laikomi tik tie, kas pripažįsta jos idealus bei palaiko partiją materialiomis priemonėmis arba dalyvavimu partinių organizacijų veikloje. Martovas teigė, jog partijos nariais reikia skaityti tiesiog tuos, kurie priklauso partinėms organizacijoms. Vladimiras imtas kaltinti, neva bandantis suburti „sąmokslininkų sektą“, tuo tarpu kai pats jis kaltino Martovą noru „suplakti kalbančius ir veikiančius į vieną krūvą“.

Tąsyk dauguma palaikė Martovo pasiūlymą, tačiau per rinkimus į Centro Komitetą Lenino grupė gavo daugumą balsų. Praktiškai tada atsirado terminai „bolševikai“ (rus. „daugiau“) ir menševikai (rus. „mažiau“).

Visgi, tikrasis skilimas įvyko ne tada. Tikrasis skilimas įvyko renkant „Kibirkšties“ redakcijos narius. Jau seniai tarp redkolegijos narių buvo kilę daug reikšmingų nesutarimų, bet jie nebuvo sprendžiami. Leninas tikėjosi, kad galbūt jie išnyktų į kolegiją pakvietus papildomą, septintą, narį – Leonidą Dovidoševičių Trockį, tačiau šiam pasiūlymui kategoriškai prieštaravo Plechanovas. Kadangi Leninas jau turėjo daugumos palaikymą, jis nutarė priimti kitokį sprendimą – sumažinti redkolegiją iki 3 žmonių. Į ją siūlė Plechanovą, save ir Martovą, L. Trockis rašė, jog buvo visiškai aišku, jog tada Leninas tapo absoliučiu politiniu redakcijos lyderiu, tačiau šitoks nors ir mažai dirbančių bei „vėjus keliančių“ redakcijos narių išvarymas tada ir pačiam Trockiui atrodė neįtikėtinu šiurkštumu bei žiaurumu. Su nedidele persvara partija palaikė Lenino pasiūlymą, tačiau Martovas, kurio pusėje buvo menševikai bei [dabar ir] Levas Trockis, atsisakė ten dirbti. Menševikai taip pat pareiškė boikotą „leninistiniam“ Centro Komitetui. Leninui neliko nieko kito, kaip palikti redakciją. Plechanvoas atkūrė buvusią redkolegiją, bet jau be Lenino, ir „Kibirkštis“ tapo menševikų leidiniu.

Netrukus paaiškėjo, jog bolševikai, suvažiavime turėję dauguma, tarp visų marksistų turėjo mažumą. Menševikai pradėjo juos pulti, aktyviai kritikuoti, o pastarieji negalėjo atsakyti į kritiką, nes neturėjo spaudos. Netrukus 1904 metais įkurtas bolševikų laikraštis „Pirmyn!“.

1905 metais bolševikai iniciavo III partijos suvažiavimą, į kurį kvietė visas kairiąsias organizacijas, išskyrus menševikų. Menševikai tuo tarpu organizavo savo konferenciją Ženevoje. Taip oficialiai skilimas tapo oficialus.

1905-1907 revoliucija

III suvažiavime buvo aptariama netikėtai prasidėjusi Rusijos 1905-1907 metų revoliucija, pagrindiniai tikslai. Leninas teigė, jog pagrindiniai tikslai – nuversti monarchiją ir sunaikinti tvirtovių teisės likučius. Taip pat, nors ir revoliucija buvo buržuazija, buvo manoma, kad revoliucijos varomąja jėga turi tapti proletariatas. Patvirtinta nauja partijos taktika – masinių demonstracijų, protestų organizavimas bei pasiruošimas ginkluotam perversmui.

Vos tik gavęs galimybę, Vladimiras prisidengęs svetima pavarde atvyko į Peterburgą, kur skelbė bolševikų suvažiavimo nutarimus, ruošėsi ginkluotam perversmui bei rašė darbą „Dvi socialdemokratinės taktikos demokratinėje revoliucijoje“. Kad paskatintų valstiečių jungimąsi prie bolševikų (kurių dauguma palaikė eserus ir įvairaus plauko anarchistus), jis išleidžia brošiūrą „Kaimo skurdas“.

Netrukus Leniną pradėjo persekioti saugumiečiai, ir jis išvyko į Suomiją. 1907 metais, iškilus pavojui, jis vėl emigravo. Nepaisant dekabristų nesėkmės, Leninas teigė, jog buvo padaryta viskas, ką tik galima buvo padaryti: prasidėjus revoliucijai bolševikai stojo į pirmąsias kovos už revoliucija gretas, tačiau pralaimint teko atsitraukti.

Antroji emigracija

Leninas apsigyveno Ženevoje. Pralaimėjimas visai nenusmukdė jo ryžto, o kaip tik jį pakėlė, „sumuštos armijos daug ko išmoksta“ – rašė Leninas.

1909 metais jis išleidžia savo darbą „Materializmas ir empiriokriticizmas“.

1912 metais jis galutinai atsiriboja nuo menševikų, tvirtinusiais, jog partiją reikia legalizuoti. Išeina pirmasis bolševikinio (bet jau legalaus) laikraščio „Tiesa“ numeris, vyr. redaktorius – Josifas Visarijonavičius Stalinas. Nepatenkintas pirmojo numerio redakcija, Leninas į Peterburgą atsiunčia L. Kaminevą, beveik kasdien rašo straipsnius laikraščiui. Per 2 metus jis parašė 270 straipsnių.

Tuo pačiu periodu Leninas atstovavo RSDDP II-ąjame Internacionale, savarankiškai mokėsi filosofijos. Prasidėjus I Pasauliniam karui, Leninas gyveno Austrijos-Vengrijos imperijoje. Jis buvo suimtas ir įtariamas šnipinėjimu Rusijos naudai, tačiau padedamas austrų socialisto bei parlamentaro V. Adlerio, buvo paleistas. 1916 metais Ciuriche išleidžia knygą „Imperializmas kaip aukščiausia kapitalizmo stadija“

Vasario revoliucija ir grįžimas į Rusiją

1917 metais, vasarį, Rusijoje prasidėjo Vasario revoliucija, kurios metu buvo nuverstas caras Nikolajus II. Leninas norėjo dalyvauti revoliucijoje, tačiau buvo „įkalintas“ Šveicarijoje, kur iš visų pusių buvo apsupta Vokietijos. Padedamas šveicarų komunisto Frico Plateno, Leninas su bendražygiais gavo leidimą per Vokietijos teritoriją nusigauti į Rusiją, tačiau vagonas turėjo būti užplombuotas. Sutikę su visomis vokiečių sąlygomis, iš pradžių pro Vokietiją, po to pro Švediją (padedant švedų komunistams), V. I. Leninas, N. Krupskaja, G. Zinovjevas, Z. Lilina, G. Sokolnikovas, K. Radekas ir kiti bolševikų aktyvistai atvyko į Rusijos širdį, Petrogradą.

Balandžio mėnesį, 7 dieną, laikraštyje „Tiesa“ pasirodė žymiosios Lenino „Balandžio tezės“. Liaudyje ir RSDDP(b) tuo metu vyravo nuomonė, jog revoliucija – demokratinė, reikia palaikyti Laikinąją Vyriausybę, kovoti su vokiečių imperialistais. Tačiau Leninas tezėse iškėlė priešingą, nepopuliarią idėją – jis kvietė pradėti antimilitaristinį judėjimą, nepalaikyti Laikinosios vyriausybės, siekti revoliucijos peraugimo iš buržuazinės į proletarinę ir programos-maximum įvykdymo. Šios tezės tapo leninizmo pagrindu. Tuo tarpu RSDDP(b) šių sprendimų nepalaikė, netgi išėjo Kaminevo straipsnis „Mūsų nesutarimai“. Tezės kėlė nesutarimus pačių bolševikų tarpe. Tačiau po Lenino iniciuotų diskusijų bei viešų kalbų, jis gana greitai gavo partijos daugumos palaikymą.

Menševikai ir eserai (partija „Socialistinė Revoliucija“) kritikavo Lenino idėjas todėl, jog netikėjo socializmo pastatymo perspektyvomis. Jie manė, jog tam per silpna Rusijos ekonomika ir per daug atsilikusi visuomenė, kas privestų iki pilietinio karo, kurį laimėtų dešinieji.

Liepos mėnesį, 3-5 dienomis, Petrograde stichiškai prasidėjo darbininkų streikai bei demonstracijos prieš Laikinąją Vyriausybę. Lygiai taip pat stichiškai, Leninas kartu su kitais bolševikais tapo vienu iš protesto lyderių. Neramumai baigėsi tuo, kad RSDDP(b) buvo oficialiai uždrausta, bolševikai apkaltinti ryšiais su Vokietija (ir Tėvynės išdavyste), daugelis suimti, Leninui teko bėgti iš Petrogrado. Pasislapstęs prie Razlivo ežero, rugpjūtį Leninas išvyko į Suomijos DK, kur buvo iki pat spalio.

Tuo metu jis pabaigė vieną svarbiausių savo darbų – „Valstybė ir revoliucija“.

Spalio Revoliucija ir pilietinis karas


Jūreiviai anarchistai, dalyvavę Spalio revoliucijoje. Užrašas ant vėliavos: „Mirtis buržuazijai“

Vakare, spalio 24 dieną, Leninas atvyko į Smoliną, kur prisidėjo prie vadovavimo sukilimui, kurio organizatorius buvo Petrogrado Tarybos pirmininkas L. Trockis. Tuo metu Laikinoji Vyriausybė buvo galutinai susikompromitavusi daugumos piliečių akyse. Sekančią dieną Leninas paskelbė kreipimąsi dėl Laikinosios Vyriausybės nevykusios veiklos, ir prasidėjo dvi dienas trukęs karinis sukilimas, kuriame dalyvavo komunistai, anarchistai bei paprasti darbininkai.

Tądien II Visos Rusijos Tarybų suvažiavime Leninas priėmė keturis istorinius dokumentus: dekretą dėl taikos, dekretą dėl žemės reformos, dekretą dėl mirties bausmės panaikinimo ir dekretą apie tautų teises (jis paskelbė visų Rusijos tautų teisę į suverenitetą), suformuota nauja vyriausybė – Liaudies Komisarų Taryba. Įgyvendintas Lenino šūkis – „visa valdžia taryboms“.


Leninas skelbia, kad nuo šiol visa valdžia priklauso taryboms

Naktį iš 25 į 26 dieną įvyko Žiemos rūmų šturmas, kurio metu suimti visi Laikinosios vyriausybės delegatai. Prasidėjo pilietinis karas.

Tapęs Liaudies Komisarų Tarybos pirmininku, Leninas lapkričio ir gruodžio mėnesiais organizavo 375 posėdžius (iš 406), parašė 110 straipsnių, pasakė 70 kalbų, ir parašė apie 120 reikšmingų laiškų. Vidutinė komisarų darbo dienos trukmė buvo apie 15-16 valandų.

1918 metų sausio 15 dieną Leninas išleido dekretą, kuriuo Raudonoji Gvardija reformuota į Raudonąją Armiją, jos vadovas – L. Trockis. Kovo 3 dieną, vadovaujantis taikos dekretu, bolševikai pasirašo taikos sutartį su Vokietija („Bresto taika“) ir nutraukia Rusijos dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare. Rusijos sostine tampa Maskva.

Didelį dėmesį Leninas skyrė šalies ekonomikai. Iškart po revoliucijos jis davė užduotį mokslininkams, suformuoti tinkamiausią industrializacijos ir agrarinės reformos planą. Tuo tarpu vis labiau bolševikų nenaudai vystėsi Pilietinis karas. Rusijos šiaurėje išsilaipino britai, amerikiečiai ir prancūzai, iš rytų puolė jau visą Sibirą kontroliuojantys baltieji (admirolas Kolčiakas, čekų legionai, baltieji kazokai), pietuose puolė kitos britų pajėgos, Osmanų imperijos kariai, baltųjų generolo Denikino kariuomenė, taikos sutarties nesilaikantys vokiečiai ir austrai.


Geltona linija - Tarybų Rusijos teritorija 1918 metų kovo pabaigoje, raudona – Bresto taikos nustatytos sienos, mėlyna – arčiausiai buvusi fronto linija

Visgi, bolševikai buvo ne vienintelė jėga, kovojusi su baltaisiais. Buvo atskiros anarchistų konfederacijos, kovojusios su baltaisiais, ypač pažymėtina rytų Ukrainoje vykusi Nestoro Machno ir vietinių anarchistų kova su generolu Denikinu, vokiečiais ir austrais.

Baltieji pilietinio karo metu pradėjo naudoti naują kovos taktiką – Baltąjį Terorą. Tai buvo įvairūs veiksmai, kurių tikslas buvo išgąsdinti gyventojus, kad pastarieji būtų paklusnesni. Tai buvo tokie veiksmai kaip melo apie komunizmo ideologiją skleidimas (pvz. paskleistas mitas, jog pasak Lenino visos žmonos turi būti bendros), ir baigiant viešu komunistų karimu bei kankinimu.


Antikomunistinis baltųjų plakatas. „Motinos Rusijos aukojimas internacionalui“

1918 metų rugsėjo 5 dieną Rusijos Federatyvinės Tarybų Socialistinės Respublikos Liaudies Komisarų Taryba išleido pareiškimą „Apie raudonąjį terorą“, naująją kovos taktiką, kurios tikslas buvo atsakas į baltųjų terorą ir kova su kontrrevoliucija.


Pranešimas laikraštyje apie raudonąjį terorą

1918 metais Rusijos Socialdemokratų Darbininkų Partija (bolševikų) pervadinama į Rusijos Komunistų Partiją (bolševikų). 1919 metais, Lenino iniciatyva sukuriamas Trečiasis Komunistinis Internacionalas – tarptautinė komunistų organizacija, vienijusi viso pasaulio komunistų partijas.


Lenino kalba „Kas yra tarybų valdžia?“, rusų k. su anglų subtitrais, 1919 m.

1920 metais, Peterburge prieš bolševikus sukilo Kronštato jūreiviai-anarchistai, kurie prieštaravo naujai partijos politikai (pradėta diegti vienpartinė sistema). Maišto šūkis buvo „valdžią taryboms, o ne partijoms!“. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas. Maždaug tuo pačiu metu karinės vadovybės buvo nutarta nutraukti pragmatinius saitus su anarchistais, ir pastarieji paskelbti kontrrevoliucionieriais. Neskaitant to, pats Leninas vis tiek aktyviai bendravo su anarchizmo ideologu P. A. Kropotkinu ir kvietė anarchistines organizacijas leisti bendrą teorinį laikraštį.

Lenino kalba „Kaip darbininkams visiems laikams apsisaugoti nuo išnaudojimo ir kapitalistų?“, rusų k. su anglų subtitrais

1921 metais, X RKP(b) suvažiavime Lenino iniciatyva nutraukta „karinio komunizmo“ vidaus politika (nors pilietinis karas truko dar metus), ir pradėta Naujoji Ekonominė Politika (NEP), kurios tikslas buvo atstatyti šalies ūkį. Leninas pradėjo rengti Rusijos elektrifikacijos projektą, kurio tikslas buvo modernizuoti šalį.

Pilietinio karo pabaiga ir Lenino mirtis

1922 metų kovo mėnesį Leninas suserga. Ir šiandien antikomunistai skleidžia tų laikų baltųjų propagandą, neva Leninas susirgo sifiliu, iš tiesų nei jo gydytojo užrašai, nei jokios medicininės ekspertizės to niekada nepatvirtino, tai ne daugiau, negu prasimanymas. Jį gydytojas kaip esminę ligos susidarymo priežastį nurodė Lenino persidirbimą ir organizmo išsekinimą. Dėl ligos Leninas nustoja aktyviai dalyvauti valstybės valdyme. Tais metais, vadovaujantis jo idėjomis, buvo sukurta Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga – visos komunistų valdomos valstybės susijungė į vieną sąjungą.


Sergantis Leninas, 1923 m.

1923 metais, artėjant mirčiai, jis parašė savo paskutinius darbus. Tais pačiais metais jis parašė laišką RKP (b) Centro Komitetui, kuriame kritikavo partijos generalinio sekretoriaus posto įkūrimą ir valdžios konsolidaciją šiame poste. Taip pat jis asmeniškai kritikavo Josifą Staliną bandymu savo rankose sutelkti neaprėpiamą valdžią, taip pat pateikė trumpą jį smerkiančią charakteristiką.

1924 metų sausio 21 dieną 18 val. 50 min. Leninas mirė. Prieštaraujant jo testamento valiai, jis buvo užbalzamuotas ir palaidotais naujai pastatytame mauzoliejuje prie Kremliaus.


Lenino mauzaliejus įėjimas

Po jo mirties visi jo darbai ir filosofijos konspektai buvo surinkti ir išleisti 55 tomų rinkinyje.

Valdžioje įsitvirtinus Stalinui, prasidėjo Lenino ir Stalino asmenybių kultas, marksizmo-leninizmo (realiai stalinizmo, nes pats Leninas šio termino niekada nevartojo), kaip vienintelės teisingos pasaulėžiūros, propagavimas.

Nors ir aišku nebuvo idealus žmogus, kaip buvo bandoma pavaizduoti Tarybiniais laikais, tuo labiau nebuvo koks šventasis, Leninas iš savo darbų akivaizdžiai atsiskleidžia kaip humanistas, intelektualas, puikiai išmanęs filosofiją ir žinojęs ekonomikos bei gamtos mokslų pagrindus.


Atminimo lenta Ciuriche, Šveicarijoje: „Čia gyveno LENINAS, Rusijos revoliucijos lyderis“



Parengė: Mefisto

Paskelbtas: 2010-02-11 13:14