Tomas Sankara

Tomas Sankara (Thomas Isidore Noël Sankara, 1949 m. gruodžio 21 d. – 1987 m. spalio 15 d.) – Burkina Faso armijos karininkas ir prezidentas, marksistinių pažiūrų revoliucionierius, dėl savo asmens savybių ir pažiūrų pramintas „Afrikos Če Gevara“.

1983 m., būdamas 33 m., Tomas Sankara Burkina Fase įvykdė palankiai visuomenės vertintą karinį perversmą. Perversmu siekta sunaikinti korupciją ir prancūzų įtaką šalyje (prieš tai Burkina Fasas buvo Prancūzijos kolonija). Atėjęs į valdžią, Sankara pradėjo ekonomines ir socialines reformas, neturėjusias analogų visame Afrikos žemyne.

Ankstyvasis gyvenimas

Tomas Sankara gimė katalikiškoje Margaret Sankaros (Marguerite Sankara) (mirė 2000 m., kovo 6 d.) ir žandaro Sambo Jozefo Sankaros (Sambo Joseph Sankara) (1919 – 2006 m., rugpjūčio 4 d.) šeimoje. Sankarų šeima buvo kilusi iš Silmi-Mossi genties, kuri atsirado asimiliavus Mossi genties žmonėms ir Fulbių klajokliams. Silmi-Mossi yra tarp mažiausiai privilegijuotų Mossi kastų sistemoje. Tomas Sankara pradinę mokyklą baigė Gaoua mieste, o vidurinę – Bobo Diulase, antrame pagal dydį Burkina Faso mieste.

Sambo Joseph Sankara kovojo Antrajame pasauliniame kare, prancūzų armijoje, ir pateko naciams į nelaisvę. Tomo Sankaros tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu. Gyvendamas šalyje su didele musulmonų populiacija, T. Sankara taip pat buvo susipažinęs ir su Koranu.

Karinė karjera

1966 m. vidurinėje mokykloje įgavęs karybos pagrindus, devyniolikmetis Tomas Sankara pradėjo karinę karjerą. Po metų jis buvo išsiųstas į mokymus Madagaskare, Ancirabės mieste, kur 1971 m. ir 1972 m. matė žmonių sukilimus prieš Filiberto Cirananos (Philibert Tsiranana) režimą. Ten jis perskaitė ir Karlo Markso bei Vladimiro Lenino kūrinius, padariusius jam neišdildomą įspūdį ir suformavusius pažiūras visam gyvenimui. 1972 m. Sankara grįžo į Aukštutinę Voltą (dab. Burkina Fasas), 1974 m. dalyvavo kare prieš Malį. Sankara pelnė pagarbą už didvyrišką pasirodymą kare, tačiau po metų, didėjant politiniam sąmoningumui, jis suvokė, kad karas yra „nenaudingas ir neteisingas“. Tomas Sankara tapo populiariu veikėju sostinėje Uagadugu. Tai, kad jis buvo geras geras gitaristas (grojo grupėje, pavadinimu „Tout-à-Coup Jazz“) ir važinėjo motociklu, taip pat pasitarnavo jo įvaizdžiui visuomenėje.

1976 m. Tomas Sankara tapo Komandosų Mokymo Centro vadovu Pô mieste. Tais pačiais metais Sankara Maroke susipažino su Blezu Kompaore (Blaise Compaoré), vėliau tapusiu revoliucijos išdaviku ir Burkina Faso prezidentu, valdančiu iki dabar nuo pat Sankaros mirties. Valdant pulkininkui Saye Zerbo, grupė jaunų karininkų sukūrė slaptą organizaciją, pavadinimu „Komunistų Karininkų Grupė“ (angl. "Communist Officers' Group", pranc. Regroupement des officiers communistes arba ROC), kurios nariais tapo tokie veikėjai, kaip Henri Zongo, Jean-Baptiste Boukary Lingani, Compaoré bei, žinoma, pats Tomas Sankara.

Postai vyriausybėje

1981 m. rugsėjį karinė vyriausybė Sankarą paskyrė Valstybės Sekretoriumi Informacijos klausimais. Pirmą dieną Sankara į darbą atvažiavo dviračiu. Visgi 1982 m. balandžio 21 d., matydamas, jog režimas visiškai neatstovauja liaudies, jis atsistatydino, paskelbęs šūkį: „Nelaimė tiems, kurie apgaudinėja liaudį!“ (pranc. "Malheur à ceux qui baillonnent le peuple!")

1982 m. lapkričio 7 d. įvyko dar vienas perversmas, kurio metu į valdžią atėjo gydytojas Jean-Baptiste Ouédraogo. 1983 m. sausį Sankara tapo Ministru Pirmininku, tačiau gegužės 17 d. buvo atleistas iš pareigų ir po Prancūzijos prezidento sūnaus ir Afrikos reikalų patarėjo Jean-Christophe Mitterrand vizito jam buvo skirtas namų areštas. Henri Zongo ir Jean-Baptiste Boukary Lingani taip pat buvo suimti. Tokie valdžios veiksmai sukėlė masinius žmonių protestus.

Prezidentavimas

„Mūsų revoliucija Burkina Fase remiasi žmogaus patirties visuma nuo pat pirmojo žmonijos oro įkvėpimo. Mes tikimės tapti visų pasaulio revoliucijų, visų išsivaduojamųjų Trečiojo Pasaulio kovų įpėdiniais. Mes naudojamės Amerikos revoliucijos pamokomis. Prancūzijos revoliucija mus išmokė žmogaus teisių. Didžioji Spalio revoliucija atnešė pergalę proletariatui ir padarė įmanomą Paryžiaus Komunos svajonių apie teisingumą įgyvendinimą.“ – Tomas Sankara, 1982 m. spalis.

1983 m. rugpjūčio 4 d. Blaise Compaoré organizavo perversmą, kurio metu, būdamas 33 metų, į valdžią atėjo Tomas Sankara. Perversmą rėmė Libija, kuri tuo metu kariavo su Prancūzijos remiamu Čadu.

Sankara laikė save revoliucionieriumi ir buvo įkvėptas Fidelio Kastro ir Če Gevaros sėkmės Kuboje bei Ganos vadovo Džerio Rolingso (Jerry Rawlings). Sankara Burkina Fase paskelbė „demokratinę ir liaudies revoliuciją“ (pranc. Révolution démocratique et populaire). Revoliucijos ideologija buvo apibrėžta kaip anti-imperialistinė Sankaros kalboje Discours d'orientation politique 1982 m. spalio 2 d., parašytoje jo artimo bendražygio Valère Somé. Naujosios valdžios politika buvo nukreipta į kovą su korupcija ir badu, miškų atželdinimą, taip pat sveikatos apsaugos ir švietimo sistemų stiprinimą.

Privilegijų panaikinimas

Naujoji valdžia panaikino genčių vadų privilegijas, kaip duoklių rinkimas ir privalomas darbas. Sankaros iniciatyva buvo sukurti Revoliucijos gynimo komitetai (pranc. Comités de Défense de la Révolution) – masinės sukarintos organizacijos. Sankaros vyriausybė taip pat inicijavo šaukimą į karinę tarnybą, tačiau ne į valstybinę armiją, o į SERNAPO (pranc. Service National et Populaire) – alternatyvias Burkina Faso karines pajėgas. Šios dvi organizacijos tapo atsvara armijos galiai.

1984 m., mininant pirmąsias revoliucijos metines, valstybė iš Aukštutinės Voltos buvo pervadinta į Burkina Fasą, kas Moré ir Djula – pagrindinėmis Burkina Faso kalbomis – reiškia „dorų žmonių žemė“. Taip pat buvo paskelbtas naujas himnas (Une Seule Nuit) ir nauja vėliava.


Burkina Faso vėliava, įteisinta Tomo Sankaros prezidentavimo laikotarpiu. Naudojama iki šiol.


1984 – 1987 m. Burkina Faso herbas. Užrašas apačioje ("La Patrie ou la Mort, nous vaincrons") skelbia: „Tėvynė arba mirtis, mes laimėsim“

Moterų teisės ir sveikatos apsauga

„Revoliucija ir moterų išlaisvinimas eina kartu. Mes nekalbame apie emancipaciją kaip labdarą ar žmonių užuojautos bangą. Tai yra pagrindinė būtinybė, reikalinga revoliucijos triumfui. Moterys užima kitą pusę dangaus.“ – Tomas Sankara

Moterų teisių gerinimas ir įtraukimas į valstybės valdymą buvo vienas iš aiškių Sankaros vyriausybės tikslų. Tai buvo beprecedentis tikslas tarp Vakarų Afrikos vyriausybių. Sankaros vyriausybė uždraudė moterų lytinių organų apipjaustymą, priverstines santuokas ir poligamiją (daugpatystę). Tuo pačiu valdžia moteris paskyrė į įvairias aukštas vyriausybės pareigas ir skatino dirbti bei mokytis mokykloje net jei nėščia. Sankaros vyriausybė taip pat skatino naudoti kontracepciją ir vyrus pačius gaminti maistą bei vaikščioti į parduotuves, kad šie suprastų rūpesčius, su kuriomis susiduria moterys. Tomas Sankara buvo pirmasis Afrikos valstybės vadovas, skyręs moteris į tokias aukštas vyriausybines pareigas ir net karinius postus.

Sankaros vyriausybė taip pat pirmoji visoje Afrikoje AIDS pripažino kaip rimtą problemą ir pradėjo aktyvią kovą su AIDS plitimu. Iš viso per Sankaros valdymą buvo paskiepyta 2,5 mln. vaikų nuo tymų, meningito bei geltonojo drugio.

Tomo Sankaros darbai:

• Jis pardavė visus vyriausybės tarnybinius Mercedes automobilius ir vietoje jų ministrams skyrė Renault 5 (tuo metu pigiausias automobilis Burkina Fase).
• Jis sumažino visų vyriausybės tarnautojų atlyginimus, įskaitant ir savo, bei uždraudė vyriausybės vairuotojus ir 1-os klasės skrydžių bilietų pirkimus.
• Jis atėmė žemę iš feodalinių dvarininkų ir atidavė valdyti valstiečiams. Vos per trejus metus kviečių užauginimas padidėjo nuo 1700 kg/ha iki 3800 kg/ha. Tai padarė šalį nepriklausomą nuo užsienio maisto paramos.
• Jis priešinosi užsienio pagalbai, sakydamas, kad „kas tave maitina, tas tave ir valdo“.
• Jis iškalbingai pasisakė įvairiuose forumuose, kaip Afrikos Vienybės Organizacijos, prieš neokolonijinės politikos skverbimąsi į Afriką per Vakarų prekybą ir finansus.
• Jis kvietė vienytis į jungtinį Afrikos šalių frontą, kuris galėtų išsiginti visų užsienio skolų. Jis teigė, kad vargšai ir išnaudojamieji neprivalo grąžinti pinigų turtingiesiems ir išnaudotojams.
• Jis pavertė armijos atsargų sandėlį Uagadugu į visiems atvirą valstybinį prekybos centrą (pirmąjį prekybos centrą šalyje).
• Jis privertė tarnautojus sumokėti vieno mėnesio atlyginimą visuomenės projektams.
• Jis atsisakė įsirengti oro kondicionierių savo kabinete vien todėl, kad tokią prabangą galėjo sau leisti vos vienas kitas šalies gyventojas, o daugumai tai nebuvo prieinama.
• Jis sumažino savo atlyginimą vos iki 450 $ per mėnesį ir apribojo savo turtą viso labo iki vienos mašinos, keturių dviračių, trijų gitarų, šaldytuvo ir sulūžusio šaldiklio.
• Jis pasirūpino, jog kiekviename kaime būtų pastatyta po medicininį dispanserį.
• Jis įsakė statyti mokyklas miestuose ir kaimuose (per metus buvo pastatyta apie 350 mokyklų).

Sąrašas per ilgas, jog būtų galima išvardinti visus Tomo Sankaros nuopelnus savo šaliai, tačiau ir išvardinti kalba patys už save.



Stilius

• Pats būdamas motociklininku, Sankara suformavo moterų motociklininkių sargybą.
• Sankara reikalavo, jog valstybės tarnautojai dėvėtų tradicinę tuniką, nuaustą iš Burkina Faso medvilnės ir pasiūtą Burkina Faso amatininkų.
• Jis taip pat bėgiodavo po Uagadugu, apsirengęs mėgstama sportine apranga, ir pozuodavo su savo karine uniforma bei perlamutriniu pistoletu.
• Kai jo paklausdavo, kodėl jis savo portretų nekabina viešose vietose, kaip tai darydavo kitų Afrikos valstybių lyderiai, Sankara atsakydavo, kad „čia yra septyni milijonai tomų sankarų“.
• Kaip puikus gitaristas, Burkina Faso himną parašė pats (tas pats himnas nepakeistas iki šiol).

„Afrikos Če Gevara“

„Če Gevara mokė mus, jog galime išdrįsti pasitikėti savimi, pasitikėti savo sugebėjimais. Jis įskiepijo mums įsitikinimą, kad kova – vienintelė išeitis. Jis buvo to laisvojo pasaulio pilietis, kurį dabar mes kartu statome. Štai kodėl mes sakome, kad Če Gevara taip pat yra afrikietis ir Burkina Faso pilietis.“ – Tomas Sankara

Sankara, kuris dažnai buvo vadinamas „Afrikos Če Gevara“, propagavo Gevaros išorinį ir vidinį stilių bei buvo įvairiais aspektais panašus į Gevarą. Sankara, kaip ir Gevara, dėvėdavo karišką beretę ir karinę uniformą, gyveno asketiškai, turėjo nedaug asmeninių daiktų ir, atėjęs į valdžią, tenkinosi žemu atlyginimu. Abu vyrai buvo Fidelio Kastro draugai (Kastro aplankė Sankarą 1987 m.), gerai kalbėjo prancūziškai, mėgo motociklus ir naudojosi savo charizma motyvuojant pasekėjus. Tiek Gevara, tiek Sankara buvo marksistai, tikėję ginkluota kova prieš imperializmą ir monopolinį kapitalizmą, smerkę neo-kolonijizmą, teikę didelę svarbą žemės reformai ir švietimui bei kovoję prieš kontrrevoliuciją. Abu revoliucionieriai taip pat buvo nužudyti jauni ir būdami panašaus amžiaus (Gevara – 39, Sankara – 38). Net ir žuvo panašiomis dienomis: Gevara – spalio 9 d., Sankara – spalio 15 d. Galų gale, abu revoliucionieriai buvo savo žemyno didvyriai, tikėję šviesia savo tautos ir visos žmonijos ateitimi bei už ją kovoję.


„Revoliucijos pionieriai“. Dėvi beretes, panašias į Če Gevaros.

Mirtis

Mėgindamas sumažinti užsienio skolas, Tomas Sankara nacionalizavo įvairias pramonės šakas. Jis taip pat kovojo su Tarptautinio Valiutos Fondo, Pasaulio banko ir Prancūzijos įtaka. Tokie Sankaros veiksmai sukėlė Vakarų lyderių, ypatingai Prancūzijos, bei privilegijas praradusių genčių vadų pyktį.

1987 m. spalio 15 d. Tomas Sankara buvo nužudytas ginkluotos gaujos, vadovaujamos išdaviko, buvusio bendražygio Blaise Compaoré. Perversmą aktyviai rėmė genčių vadai bei Prancūzijos valdžia. Sankaros kūnas greitai buvo palaidotas nepažymėtame kape, o žmona su dviem vaikais pabėgo iš šalies. Po Sankaros nužudymo prasidėjo kelias dienas trukęs ginkluotas Revoliucijos gynimo komitetų pasipriešinimas.

Į valdžią atėjęs Blaise Compaoré netrukus sustabdė visus Sankaros valdžios projektus, panaikino jau įvykdytas reformas, grąžino TVF įtaką į šalį ir nutraukė 4 metus trukusią Burkina Faso revoliuciją.

Susumavus visus Tomo Sankaros nuveiktus darbus, neveltui UNICEF jo atėjimą į valdžią pavadino Afrikos dešimtmečio įvykiu.

Likus savaitei iki nužudymo, Tomas Sankara tarsi paliko savo palikimą ateičiai, kas taptų ir jo paties epitafija: „nors revoliucionierius kaip žmogus gali būti nužudytas, jo idėjų nužudyti neįmanoma.“


Parengė: Comandante
Paskelbtas: 2011-11-03 12:10