TSRS ir Afganistano karas

Greit sukaks tarybinių pajėgų išvedimo iš Afganistano metinės. Dabar mažai kas prisimena apie šį karą. O juk šalia gyvena tūkstančiai žmonių, kuriems Kandagaras ir Kabulas – tai ne tiesiog miestų pavadinimai tolimoje šalyje, o amžinai kraujuojantis randas širdyje. Kiekvienam iš jų per keletą metų teko pergyventi daugiau nei daugumai iš mūsų per visą gyvenimą. Tačiau jie nemėgsta pasakoti apie Afganistaną, juk geriausiu atveju jų laukia gailestis, o blogiausiu – juokelis ir paniekinantis: „O ką jūs ten pametėt?“. Ne, ne to užsitarnavo didvyriai, visai ne to.

90-aisiais „demokratijos kūrėjai“ pabandė apmeluoti Didįjį Tėvynės karą, ir, tenka pripažinti, gana sėkmingai. Daug kas iki šiol įsitikinęs, kad Stalinas planavo pavergti visą Europą, o Hitleris tiesiog suspėjo pirmas, kad raudonarmiečiai kilo į atakas su atstatytomis šakėmis, kad užmėtė kūnais, kad visus grįžusius iš nelaisvės nedelsiant šaudė. Laimei, situacija keičiasi, atsiranda rimtos knygos, vis daugiau ir daugiau žmonių domisi tikra, o ne išgalvota istorija, o šlykštaus išdaviko Suvorovo-Rezuno opusai niekam nereikalingi dulka ant lentynų.

Su Afganu viskas kitaip. Vieninteliu „informacijos šaltiniu“ tebėra antitarybinė agituotė Rembo-3 arba kvaila „9-oji kuopa“. Ir ko bepaklaustum apie Afgano karą, tik ir girdi apie įsiveržimą, apie tai, kad mums ten nebuvo ką veikti, kad tarybiniai kariai tik tą ir darė, kad žudė ir plėšė. Tačiau pakeisti šią bjaurią padėtį visai realu. Tikiuosi, šis straipsnis padės jums išsiaiškinti, kas gi iš tikrųjų vyko tais metais.

TSRS ir Afganistano santykiai iki karo

Visuomenės sąmonėje pajėgų įvedimas į Afganistaną yra tarsi atskirtas, toks daiktas savyje. Tarsi Afganistanas būtų staiga atsiradęs TSRS pašonėje ir klastingi komunistai iškart nusprendę pavergti laisvę mylinčią ir laimingą šalį. Matomai, dėl įgimto kraugeriškumo. Iš tikrųjų viskas buvo kitaip. Tarybų Sąjungą ir Afganistaną sieja ilga ir įvykių pilna draugystė. Tolimais 1919 metais į valdžią Afganistane atėjo Amanula-Chanas – išsilavinęs ir tvirtas žmogus, tikras savo šalies patriotas. Afganistanui paskelbus nepriklausomybę, Anglija nedelsiant paskelbė naujajai valstybei karą. Kad bent kiek nusvertų anglų įtaką, Amanula-Chanas pripažįsta Tarybų Rusiją ir 1919 metais Kabulas ir Petrogradas apsikeičia atstovybėmis. Tokiu būdu, Afganistanas buvo PIRMA valstybė, pripažinusi TSRS oficialiame lygyje. Tiesa, verta paminėti, kad santykiai nebuvo nepriekaištingi. Nepaisant savo tvirtinimų dėl draugystės, Afganistanas teikė aktyvią pagalbą basmačiams, o po to suteikė prieglobstį jų lyderiams. Tačiau apskritai santykiai klostėsi pozityviai. Pavyzdžiui, 1924 metais kai kuriose Afganistano provincijose prasidėjo anglų agentų išprovokuotas sukilimas. Nuslopintas jis buvo su aviacijos, gautos iš Tarybų Rusijos kartu su tarybiniais ekipažais, pagalba. O po Amanulos nuvertimo 1929 metais tarybinės pajėgos įžengė į šiaurinę Afganistano dalį bandydamos padėti sąjungininkui, tačiau buvo priverstos atsitraukti. Tad mūsų kareiviai pradėjo kovoti Afganistane kur kas anksčiau nei priimta manyti.

Santykiai tęsėsi ir po Didžiojo Tėvynės karo. Ypač 50-aisiais, kai šimtai tarybinių specialistų vyko į Afganistaną statyti gamyklas, ligonines ir mokyklas, tiesti kelius. Bendromis pastangomis buvo nutiesta automagistralė per Salang kalnų perėją, sujungusi šiaurines šalies provincijas su Kabulu. Tarybiniai statybininkai ir inžinieriai pastatė pirmą Afganistane duonos kepyklą. Afganistano armija buvo visa, pradedant nuo lauko virtuvių ir baigiant lėktuvais, aprūpinta tarybine technika.

Revoliucija

Tačiau nepaisant TSRS pagalbos, Afganistanas toliau buvo atsilikusi, pusiau laukinė šalis, draskoma tarpgentinių konfliktų. Šalyje, kur viešpatavo feodaliniai santykiai, skurdas, neraštingumas ir fanatiškas religingumas, buvo 40 tūkst. mečečių ir maždaug 300 tūkst. mulų. Faktiškai būtent jie valdė Afganistaną, skleisdami pačių konservatyviausių formų islamą.
JTO duomenimis, Afganistanas buvo 108 vietoje iš 129 besivystančių šalių pagal pajamas vienam gyventojui. Dauguma valstiečių, kurie sudarė 80 procentų gyventojų, neturėjo savo žemės ir kentė įsiskolinimo dvarininkams ir kaimo palūkininkams vergiją. Pagrindinių žemės ūkio kultūrų derlingumas buvo vienas iš žemiausių pasaulyje. Šalis pastoviai išgyveno maisto stygių.

Ypač silpnai buvo išvystyta pramonė – viso labo maždaug 300 pramonės įmonių su 44 tūkst. fabrikų ir gamyklų darbininkų, užimtų daugiausia pirminiu žemės ūkio žaliavų apdirbimu. Be to, buvo 67 tūkst. statybos darbininkų. Netgi esant tokiam ribotam darbininkų kiekiui egzistavo chroniškas nedarbas. Nacionalinė pramonė šalies poreikius patenkino viso labo 20 proc. Mieste ir kaime viešpatavo baisus skurdas.

Korupcija, vagystės ir kiti valdininkų piktnaudžiavimai centre ir vietose, elementarių socialinių-ekonominių ir politinių teisių nebuvimas kėlė didelį gyventojų nepasitenkinimą. Visą tai apsunkino gentinė, nacionalinė ir religinė priespauda. 90 proc. gyventojų buvo neraštingi. Didelė afganų dalis nebuvo įtraukta į politinį gyvenimą. Daugelis žmonių nežinojo net karaliaus, kuris juos valdo, vardo.

Akivaizdu, kad Afganistano visuomenė negalėjo ir toliau likti tokioje slegiančioje padėtyje. Pribrendusias socialines-politines, ekonomines ir nacionalines problemas reikėjo greitai spręsti. Nei karalius, nei ministras pirmininkas Daudas, nuvertęs karaliaus valdžią ir įvedęs respublikinę tvarką, jokių radikalių reformų siekiant patenkinti pribrendusius liaudies poreikius nesiėmė. Susidariusioje šalies valdžios socialinėje struktūroje jie ir negalėjo padaryti praktiškai jokių esminių pertvarkymų, kadangi tai sukeldavo stiprų reakcinių jėgų, nesuinteresuotų apskritai kokiomis nors permainomis, pasipriešinimą. Įvykdyti reformoms iš viršaus buvo reikalinga stipri valstybinė valdžia, o jos Afganistane niekada nebuvo.

1965 m. sausio 1 d. Kabule buvo sukurta Afganistano liaudies demokratinė partija (ALDP), vadovaujama N. Tarakio, kuri netrukus suskilo į „Chalk“ (Tarakis) ir „Parčam“ (B. Karmalis). 1978 m. balandžio 27 d. įvyko karinis perversmas, žinomas kaip Balandžio revoliucija. Šaliai vadovauti ėmė Tarakis, Karmalis ir Aminas.

Žinoma, pikti liežuviai pasakys, kad revoliuciją parengė TSRS. Tačiau nėra jokių faktų, patvirtinančių šį teiginį. Tarybiniai šaltiniai apskritai tvirtina, kad Brežnevas sužinojo apie perversmą iš laikraščių.

Pilietinis karas

Revoliucijos kelias nebuvo rožėm klotas. Reformų bandymai sutiko tiek vidinės reakcijos, daugiausia iš islamo fundamentalistų, pasipriešinimą, tiek ir trukdymus iš išorės.

1978 m. ALDP CK paskelbė savo programą „Pagrindinės revoliucinių užduočių kryptys“. Ji numatė kardinalius politinius ir socialinius-ekonominius pokyčius likviduojant feodalinius ir ikifeodalinius santykius, revoliucinio-demokratinio režimo šalyje įtvirtinimą, stambių dvarininkų žemių apkarpymą atimant žemės perteklių be kompensacijos ir nemokamai išdalinant žemes bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Buvo paskelbta visuomeninio gyvenimo demokratizacija, luominių privilegijų atšaukimas, visų rūšių priespaudos ir eksploatacijos likvidavimas.

Tačiau dėl objektyvių priežasčių ši programa negalėjo būti įgyvendinta greitai. Afganistanas buvo per daug žemame išsivystymo laiptelyje, kad galėtų nedelsiant įžengti į socializmą. Reformas reikėjo vykdyti laipsniškai, siekiant gauti liaudies supratimą ir paramą. Vietoj to, atsiremiant į armijos jėgą, buvo pabandyta įvykdyti pertvarkymus grynai jėgos metodais. Tačiau net ir tai galėjo pavykti, jei ne pačios partijos skilimas. Neseni pogrindžio draugai pradėjo kovoti vienas prieš kitą represijomis.

Literatūroje apie Afganistaną kai kada viskas vaizduojama taip, kad karinė-politinė padėtis šioje šalyje destabilizavosi tik po tarybinių pajėgų įžengimo. Tačiau iš tikrųjų Afganistane visada buvo stambios opozicinės jėgos, kovojusios pradžioje prieš karaliaus valdžią, po to prieš respublikinę vyriausybę. Antroje 60-ųjų pusėje labiausiai suaktyvėjo islamo fundamentalistų judėjimas, kuris pasisakė prieš islamo modernizaciją ir visuomenės bei valstybės pasaulietinį pobūdį. Susivieniję 1968 metais į „musulmonų jaunimą“ jie organizavo eilę masinių protesto akcijų ir ginkluotų veiksmų siekiant nuversti pradžioje karaliaus, o po to jau respublikinį Daudo režimą. Patyręs pralaimėjimą „musulmonų jaunimas“ bėgo į kaimyninį Pakistaną, kurio teritorijoje buvo sukurtas ištisas bazių ir opozicijos ginkluotų pajėgų paruošimo centrų tinklas. Atkreipkite dėmesį, visa tai vyko dar ilgai IKI tarybinių pajėgų pasirodymo Afganistane.

Ir žinoma, islamo fundamentalistams negalėjo patikti prosocialistinė naujos vyriausybės politika.

Verta paminėti ir tuometinę užsienio politikos padėtį. JAV reikalai Artimuosiuose Rytuose ganėtinai pašlijo. Irane buvo nuverstas šacho režimas ir į valdžią atėjo ajatola Chomeinis, kuris tuoj pat paskelbė Ameriką priešu numeris vienas. Santykiai su Iraku jau seniai nesiklostė. Prie viso to, dargi socialistinio Afganistano atsiradimas kėlė grėsmę visai Amerikos užsienio politikai regione. Todėl jėgų jo pašalinimui negailėjo.

1979 m. kovo 15 d. Herato provincijoje prasidėjo antivyriausybiniai neramumai, kuriuose aktyviausiai dalyvavo išeiviai iš puštunų genčių. Maištininkus palaikė artilerijos pulko ir zenitinio diviziono kariškiai, dislokuoti Herato garnizone. Tuometinio Afganistano prezidento Tarakio tvirtinimu, maištą išprovokavo maždaug pusantro tūkstančio Pakistano armijos kariškių, kurie perrengti afganų uniforma prasiskverbė į kaimyninės šalies teritoriją. Tarakis, nepasitikėdamas savo armija, paprašė TSRS įvesti pajėgas. Pagrindinis jo argumentas buvo tas, kad į Afganistaną buvo įsiveržta imituojant liaudies sukilimą.

Po ilgo pasitarimo TSRS Politbiuras priėmė sprendimą atsisakyti įvesti kariuomenę remiantis tuo, kad toks žingsnis prieštarautų tarptautinėms sutartims, kurias TSRS įsipareigojo vykdyti, o svarbiausia – pasirodymas Afganistano teritorijoje tikros užsienio armijos išprovokuos dar didesnį nepasitenkinimą ir gali sukelti tikrą pilietinį karą. TSRS sutiko padėti ginklais, šaudmenimis ir karine technika. Tačiau ne kariais. Savo vidaus problemas Afganistanas turi spręsti pats.

Tarakis ne kartą kartojo savo prašymą. Siūlė suformuoti specialius dalinius iš tadžikų ir uzbekų, perrengti juos afganų uniforma ir perkelti į Afganistano teritoriją. Arba slaptai panaudoti TSRS Valstybės saugumo komiteto spec. dalinius. Tačiau atsakymas buvo tas pats – nei vienas tarybinis karys neįžengs į Afganistano teritoriją.

Sukilimas greit buvo nuslopintas, tačiau situacija kaito. Gentys nenorėjo paklūsti vyriausybei, armija nepatikima. Vis daugiau ir daugiau provincijų apėmė pilietinio karo liepsnos.

Situacija Afganistane toliau kaito. Vyriausybinių pajėgų susidūrimai su sukilėliais vyko praktiškai kiekvieną dieną. Prie viso to, afganų armija, nepaisant neblogo aprūpinimo tarybine technika, buvo ypatingai žemo kovingumo. Tai sąlygojo ne tik blogas parengimas, bet ir ypatingai žema kareivių moralinė dvasia. Keletas pavyzdžių, kurie padės geriau suprasti padėtį Afganistane tuo metu.

Generolas-pulkininkas Viktoras Merimskis pasakoja, kad dirbdamas Gardezo mieste (Paktijos provincijos centras), buvo nustebintas turiniu tų pranešimų, kurie iš ten buvo rašomi į Generalinį štabą. Miestas buvo periodiškai apšaudomas maištininkų iš artilerijos pabūklų. Apšaudymuose, kaip taisyklė, dalyvaudavo 2-3 pabūklai, o miesto įgulą sudarė viena pėstininkų divizija, korpuso štabas ir korpuso dalys. Korpuso vadovybė vietoj to, kad aktyviais pėstininkų divizijos veiksmais sunaikintų priešą, be perstojo siuntė į Kabulą telegramas. Šiuose pranešimuose padėtis buvo dramatizuojama, maištininkų skaičius užkeliamas iki kelių tūkstančių ir ultimatyviai reikalaujama pastiprinimo, nes priešingu atveju miestas bus atiduotas. O kai pėstininkų diviziją pavyko priversti pradėti aktyvius kovinius veiksmus, priešai miesto rajone buvo sutriuškinti. Jų kiekis, pasak belaisvių, buvo 300-350 žmonių.

Ir dar vienas pavyzdys iš Viktoro Merimskio prisiminimų:

„Įteikus valstiečiui dokumentą apie teisę į žemę pas jį ateidavo vietinis mula ir pradėdavo maždaug tokią kalbą. Tau davė žemės, tačiau kas davė? Davė netikėlis. Jeigu ją paimsi, tai ir pats tapsi netikėliu. Ir valstietis žemės neima. Kad suprastum valstietį, reikia žinoti islamą. Nėra baisesnės nuodėmės nei paimti dovanas iš netikėlio rankų, ir valstietis nusprendžia – žemės neimsiu. Jis mąsto taip: dirbau seniau pas feodalą ir nemiriau nuo bado, dirbsiu ir dabar. Jis eina pas žemvaldį ir prašo darbo, o tas jam atsako – neturiu aš žemės, visą atėmė. Štai valstietis liko ir be žemės, ir be darbo. O kas kaltas? Revoliucija, kuri, atėmusi žemę iš feodalo, atėmė iš valstiečio darbą, o tai reiškia - ir duoną. Apie tai jis pasakoja savo sūnui, kai šis atvyksta susitikti su juo į karinį dalinį, norom nenorom sukeldamas jam abejones – ar sugebės po revoliucijos varguoliai gyventi geriau? Su tokiomis nuotaikomis ateina į armiją ir jaunoji karta.“ (Iš Viktoro Merimskio knygos “В погоне за «Львом Панджшера»”)

Tačiau 1979 metų rugsėjo 13 dieną viskas tapo dar blogiau. Tą dieną Hafizula Aminas pareikalavo Nurio Tarakio pašalinti iš vyriausybės 4 ministrus, kurie neva nusiteikė prieš jį asmeniškai. VRM ministras, papuolęs į nemalonę, į tai atsakydamas paskelbė kovinę parengtį Kabulo garnizone. Tarakis nedelsiant davė specialų nurodymą, kuris draudė kariškiams imtis kokių nors veiksmų be asmeniško Generalinio sekretoriaus leidimo. Tarybiniai diplomatai, dirbę Kabule, pabandė užmegzti dialogą tarp dviejų lyderių, tačiau veltui. Kai Tarakis ir Aminas turėjo susitikti, automato serija buvo nužudytas asmeninis Amino adjutantas.

Atvykdamas į Gynybos ministeriją Aminas nedelsdamas davė nurodymą 7 ir 8 pėstininkų divizijų, 4 ir 15 tankų brigadų vadams įžengti į miestą, užimti savo atsakomybės rajonus ir blokuoti Tarakio rezidenciją, o Generalinio štabo viršininkui – uždėti namų areštą karininkams, kurie jam nekelia pasitikėjimo, ir atjungti visą ryšį su Tarakio rezidencija, išskyrus vieną tiesioginį telefoną.

Rusėjo 15 dienos vakare per televiziją buvo pranešta apie įvykusį ALDP CK plenumą, kuriame H. Aminas buvo išrinktas Generaliniu sekretoriumi, o Tarakis atleistas iš šio posto ir išmestas iš partijos. Revoliucinės Tarybos posėdžio metu H. Aminas buvo paskirtas jo pirmininku vietoj Tarakio. Tokiu būdu, visa partinė, valstybinė ir karinė valdžia buvo sukoncentruota vienose rankose. Aminas pasiekė savo tikslą. Jis tapo valstybės vadovu, partijos generaliniu sekretoriumi, ministru pirmininku ir gynybos ministru.

Perversmas buvo įvykdytas faktiškai be kraujo ir atvirų veiksmų prieš jį nebuvo.

Nuras Muhamedas Tarakis netrukus buvo uždusintas kameroje.

Egzistuoja hipotezė, kad Aminas seniai rengė karinį perversmą ir pats inscenizavo pasikėsinimą. Atidžiai nagrinėjant įvykius ši versija atrodo visiškai tikėtina.

Tačiau Amino atėjimas į valdžią tik apsunkino situaciją šalyje. Prasidėjo stambios represijos prieš nepatenkintus visuose afganų visuomenės sluoksniuose. Ypač kliuvo armijai, protarybiškai nusiteikusiems partiniams funkcionieriams ir valstybiniams valdininkams. Į pagrindinius partijos postus Aminas pasodino savo giminaičius. Visa tai kelia tam tikrus pamąstymus. Ar toks jau TSRS draugas buvo Aminas, kaip jis pats apie save kalbėjo? Ir ar neturėjo jis kitų draugų, kur nors už okeano?

Kaip ten bebūtų, Afganistanas turėjo naują lyderį ir Tarybų Sąjungai teko bendradarbiauti jau su juo.

Pajėgų įvedimas

Tarybų Sąjungą su Afganistanu jungė du plentai: Kuška-Šindandas-Kandagaras ir Termezas-Kabulas. Geležinkelių Afganistane nėra. Sunkiausias buvo Termezo-Kabulo maršrutas. Ne tik dėl to, kad jis vedė per aukštus kalnus, bet ir dėl to, kad pajėgoms teko įveikti Amu-Darja upę ir Salang kalnų perėją.

Amu-Darja – savotiška ir kaprizinga upė. Jos srovė nepastovi ir dažnai keičia savo kontūrus, sukuria atšakas ir salas. Smėlėti krantai lengvai išplaunami vandens. Savo laiku pradėta tilto statyba buvo sustabdyta po pirmų atramų pastatymo. Ryšys su Afganistano krantu buvo palaikomas keltu, kur upės plotis siekė 700 metrų.

Salang kalnų perėja yra 4 tūkstančių metrų aukštyje. Pereiti ją buvo įmanoma tik per trijų kilometrų ilgio tunelį. Įvažiavimas ir išvažiavimas iš tunelio buvo gana statūs, o tai žiemos sąlygomis buvo rimta kliūtis.

1979 m. gruodžio 8 d. įvyko „mažojo Politbiuro“ posėdis. Po ilgų svyravimų nuspręsta įvesti į Afganistaną nedidelį kontingentą – 75-80 tūkstančių žmonių. Prieš pajėgų įvedimą griežtai pasisakė tuometinis Generalinio štabo viršininkas Nikolajus Ogarkovas. 1979 m. gruodžio 12 d. Politbiuras priėmė galutinį sprendimą dėl įvedimo, apiforminęs jį kaip slaptą TSKP CK nutarimą N 176/125 „Dėl padėties „A““.

Žodinių Tarybų Sąjungos gynybos ministro Maršalo D. Ustinovo nurodymų pagrindu gruodį buvo duota virš trisdešimties įvairių direktyvų, pagal kurias Vidurinės Azijos ir Turkestano karinių apygardų teritorijoje buvo dislokuota ir sukomplektuota maždaug šimtas junginių, dalinių ir įstaigų: 40-osios armijos vadovybė, trys motorizuotųjų šaulių divizijos, desantininkų šturmuotojų brigada, atskiras motorizuotųjų šaulių pulkas, artilerijos ir zenitinė brigados, o taipogi keletas įvairių rūšių dalinių ir užnugario tarnybos. Užbaigiant komplektuoti pajėgas buvo pašaukta iš atsargos virš penkiasdešimt tūkstančių karininkų, seržantų ir kareivių.

Tik gruodžio 24 dieną TSRS Gynybos ministerijos vadovų pasitarime buvo paskelbta apie tarybinės vadovybės sprendimą įvesti pajėgas į Afganistaną. Tuo metu 40-osios armijos pajėgos jau buvo paruoštos vykdyti užduotis. Pasitarime buvo nurodyti junginiai ir daliniai, kuriems kitą dieną teks peržengti valstybinę sieną. Duotos užduotys įsikurti Afganistano teritorijoje. Buvo nustatytas ir tikslus laikas peržengti sieną – 1979 metų gruodžio 25 dienos 15 val. 00 min.

Tarybinis pasiuntinys Kabule iš anksto pranešė Aminui apie tai, kad tarybinė vadovybė priėmė sprendimą suteikti pagalbą draugiškam Afganistanui. Remdamasis šiuo pranešimu Aminas davė nurodymus Afganistano ginkluotųjų pajėgų generaliniam štabui visaip padėti tarybinėms pajėgoms.
Gruodžio 25 d. 15 valandą Afganistano sieną peržengė 108-os motorizuotųjų šaulių divizijos atskiras žvalgybinis batalionas. Kartu su žvalgais sieną kirto karinės transporto aviacijos lėktuvai su 103-ios oro desanto divizijos kariais ir technika. Netrukus lėktuvai su desantininkais nusileido Kabulo oro uoste.

Taip prasidėjo karas, kuris tęsis ilgus 10 metų.

1979 metų gruodžio 27 d. įvyko tai, kas nulėmė tolimesnius TSRS ir Afganistano santykius. To priežastys neaiškios iki šiol. TSRS Valstybės saugumo komiteto (VSK) spec. padaliniai šturmu užėmė Tadž-Beką – Hafizulos Amino rezidenciją.

Viskas įvyko taip. Tadž-Beko rūmų apsaugos sistema buvo kruopščiai ir apgalvotai organizuota. Rūmuose ėjo tarnybą asmeninė Amino gvardija. Jie gyveno arti rūmų, moliniame statinyje. Antrą liniją sudarė septyni postai, kiekviename poste buvo po keturis sargybinius, kurie apsiginklavę kulkosvaidžiais, granatsvaidžiais ir automatais.

Išorinį apsaugos žiedą sudarė apsaugos brigados batalionų dislokacijos punktai (trys motorizuotų pėstininkų ir vienas tankų). Jie buvo įsikūrę aplink Tadž-Beką. Vienoje iš iškilusių aukštumų buvo užkasti du tankai T-54, kurie galėjo laisvai apšaudyti iš pabūklų ir kulkosvaidžių vietovę, esančią prie rūmų. Iš viso apsaugos brigadoje buvo apie 2,5tūkst. žmonių. Be to, netoliese buvo išdėstytas zenitinis pulkas, kurio ginkluotę sudarė dvylika 100-mm patrankų ir 16 zenitinių kulkosvaidžių įrenginių, o taip pat ir statybos pulkas (apie 1 tūkst. žmonių, apsiginklavusių šaunamaisiais ginklais).

Šturmuoti rūmus turėjo du TSRS VSK būriai: “Zenit“ (vėliau bus žinomas kaip “Vympel“) ir “Grom“ (būsima “Alfa“), „musulmonų“ batalionas, sudarytas iš Tadžikistano, Uzbekistano, Turkmėnistano kareivių, kuriam vadovavo majoras Chalbajevas, ir 345-to atskiro desantininkų gvardijos pulko 9-oji kuopa, vadovaujama vyresniojo leitenanto Valerijaus Vostrotino. Spec. būriams vadovavo TSRS VSK pulkininkas Grigorijus Bojarinovas. Visai operacijai vadovavo karinės žvalgybos pulkininkas, vyresnysis karininkas Vasilijus Kolesnikas. Musulmonų batalionas ir desantininkai turėjo neutralizuoti išorinio žiedo apsaugą, o “Grom“ ir “Zenit“ užimti rūmus.

Specialiai šiai operacijai tarybinius kareivius perrengė afganistaniečių uniformomis.

Akivaizdu, kad jėgų pusiausvyra buvo ne mūsų naudai. Padėti galėjo tik netikėtumas ir mūsų kovotojų aukštesnio lygio paruošimas. Apskaičiavimas pasirodė teisingas.

Pradžioje operaciją buvo planuojama pradėti 21:00. Bet gal dėl informacijos nutekėjimo, gal dėl to, kad vakarieniaudamas Aminas stipriai apsinuodijo (arba jį apnuodijo), rūmų apsauga ėmė ruoštis šturmo atrėmimui. Buvo nuspręsta šturmuoti rūmus trim valandom anksčiau – 19:00.

19:15 dvylikos karių grupė, vadovaujama bataliono vado pavaduotojo Sachatovo, pajudėjo link objekto. Pagal planą, grupė turėjo užgrobti tankus. Todėl specialiai į ją atrinko kareivius, kurie mokėjo naudotis sunkiąja karine technika. Tačiau važiuojant pro trečiąjį brigados batalioną, kuris saugojo rūmus, jie pamatė, kad batalione paskelbtas aliarmas. Aikštės centre stovėjo vadas ir jo pavaduotojai. Kareiviams buvo dalinami ginklai ir šaudmenys. Sachatovas priima sprendimą paimti trečiojo pėstininkų bataliono vadovybę. Judėdamas visu greičiu, automobilis su mūsų žvalgais staiga sustojo prie afganų karininkų ir po kelių sekundžių jie gulėjo sunkvežimio kėbule. Mašina movė pirmyn. Iš pradžių bataliono kareiviai tiesiog nesuprato, kas atsitiko, o kai susiprato šaudyti į atsitraukiančią mašiną, buvo jau vėlu. Sunkvežimis pravažiavo dar 200 metrų, po ko mūsų kariai iššoko iš jo, atsigulė ir atidengta ugnimi prispaudė puolančius afganus prie žemės. Tuo metu snaiperiai nušovė sargybinius prie tankų.

Išgirdęs šūvius trečiojo bataliono dislokacijos vietoje, Kolesnikas suprato, kad atėjo laikas improvizuoti ir davė komandą pradėti operaciją. Pirmieji pradėjo šaudyti savaeigiai zenitiniai įrenginiai ZSU-23-4 Šilka. Dvi Šilkos šaudė į rūmus, o kitos dvi – aplink tankus, kad neprileistų kareivių prie jų. Automatinių granatsvaidžių AGS-17 komandos pradėjo šaudyti į antrojo bataliono dislokacijos vietą, neleisdamos afganų kareiviams išeiti iš kazarmų. Antra bei trečia musulmonų bataliono kuopos ir desantininkų kuopa ant šarvuočių pajudėjo blokuoti apsaugos brigados batalionus, o pirmoji „musulmonų“ kuopa kartu su VSK spec. būriais metėsi link rūmų. Rūmai stovėjo ant kalvos, aukštai iškilę 60 metrų aukštyje. Į jį vedė serpentininis kelias ir pusantro metro pločio laiptai. Pridengti Šilkų šarvuočiai judėjo serpentinitu į rūmus. Rūmų sargyba iš visų jėgų stengėsi paversti kelią pragaru. Priekinis šarvuotis buvo pamuštas. Desantininkai, sėdėję mašinoje, išlipo ir šturmo kopėčių pagalba ėmė lipti į kalvą. Iš paskos važiavusi mašina nustūmė pamuštąją ir taip atlaisvino kelią kitoms. Toliau važiuodami devyni pirmos kuopos šarvuočiai praėjus 20 minučių po šturmo pradžios atsidūrė aikštėje priešais rūmus. Desantininkų skyrių durys atsidarė ir VSK bei karinės žvalgybos kariai įsiveržė į rūmus. Užvirė žiaurios kautynės su asmenine Amino apsauga, kurią sudarė daugiausia jo giminės. Šturmo grupių įsiveržimo į rūmus momentu Šilkos turėjo nutraukti ugnį. Tačiau tuo metu vienas iš šarvuočių įkrito į griovį ir jo vadas savo prašymais padėti užgožė darbo dažnį. Situacija laikinai tapo nevaldoma. Dėl Šilkų ugnies nutraukimo teko, kaip senais laikais, siųsti pasiuntinį. Dėl šio susitrukdymo Šilkos dar kurį laiką šaudė į rūmus, kai juose jau dirbo tarybinės spec. grupės. Po 20 minučių rūmai buvo užimti. Praktiškai visa rūmų apsauga žuvo, o gyvų liko tik apie 10 žmonių.

Kol vyko kovos rūmuose, Sachatovas su savo grupe užgrobė vieną tanką ir pajudėjo link Generalinio štabo, tačiau buvo apšaudytas desantininkų, kurie tuo metu jį jau buvo užėmę. Kadangi spec. kovotojai buvo aprengti afganų uniformomis ir važiavo afganų tanku, desantininkai be ilgų ceremonijų šovė į tanką iš granatsvaidžio. Laimei, niekas nenukentėjo. Nebent desantininkų ausys, kurios išgirdo daugybę įdomių smulkmenų apie save ir savo giminaičius.

Nors didelė brigados kareivių dalis pasidavė, mūšis po rūmų užėmimo tęsėsi. Dalis afganų dalinių kovėsi dar parą.

Aukų skirtumas tarp tarybinių kariškių ir afganų buvo neįtikėtinas. Per visą šturmą tarybinių žuvo dešimt: penki batalione ir penki grupėse “Zenit“ ir “Grom“. Tarp žuvusiųjų buvo ir vadas Bojarinovas. Afganų žuvo apie 200. Apie 1700 paimta į nelaisvę.

Tuo pat metu VSK spec. grupės su desantininkų pagalba užėmė Generalinį štabą, Ryšio mazgą, VRM pastatą. Tam, kad Kabulo garnizono dalinių nepakėlė aliarmas, didelę reikšmę turėjo zenitininkų diversija, atlikta iki šturmo. Jie sunaikino miesto komunikacijų mazgą, kuris buvo specialiame betoniniame šulinyje. Taip su minimaliomis jėgomis ir minimaliomis aukomis buvo padarytas perversmas Afganistane.

Ir tuo metu kai tarybiniai daliniai ėmė savo kontrolėn Kabulą , į Afganistaną atvyko Babrakas Karmalis – būsimas šios šalies prezidentas.

Autorius: Jevgenijus Fedečenko
Vertė: leftas.info
Šaltinis: informacijos nuoroda
Paskelbtas: 2009-12-30 23:39