Neliečiamos žmogaus teisės yra jo laisvė, nuosavybė, saugumas ir pasipriešinimas išnaudojimui.
Šiandiena
2010 metų kovo 11 dieną, minėdama nepriklausomybės 20-metį, prie Lietuvos Respublikos Seimo ketino susideginti D. Drugnytė.
Moteris stovėjo prie Seimo su vienkartiniu puodeliu, gerdama nemokamą arbatą („Prieš mirtį bent arbatos žmoniškai atsigersiu – teigė moteris“), ir plakatu, ant kurio buvo užrašyta: „Aš esu priversta pasitraukti iš gyvenimo dėl Seimo sukurtų įstatymų, nes aš negaunu valstybinės 200 lt pensijos iki šiol. 8-65175140 D. Drungytė.“
Liudininkai teigė, jog moteris atrodė psichiškai sveika, tačiau prislėgta blogos nuotaikos ar depresijos, kurią, aišku, sukėlė jos finansinė-socialinė padėtis. Ji teigė jau trečią dieną nevalgiusi, kadangi neturėjo iš ko. Jos vyras, neatlaikęs finansinės būklės ir buto praradimo, jau pasitraukė iš gyvenimo savo noru. Jos tėvas susirgo vėžiu.
Tądien nakvynės namuose, kadangi ji jau buvo smarkiai badaujanti, pasigailėję jos žmonės nupirko jai vieną kebabą, tačiau ji, žinoma, dėkinga už išreikštą malonę, visgi sako nežinanti, kaip su vienu kebabu pragyventi dar mėnesį.
Netrukus ją sulaikė policijos pareigūnai. Oficialiai pranešta, kad „Policijai taip pat kilo įtarimų dėl sulaikytosios psichinės būklės, todėl ji perduota medikams.“
Aišku, visiems mums ji primena Romo Kalantos pavyzdį, tačiau sunku nepastebėti, jog skirtingai nei Kalanta, kuriam buvo pasiekiama nemokama sveikatos apsauga, nemokamas mokslas ir garantuota darbo vieta, ji neturėjo šių garantijų ir netgi neturėjo maisto - ji neturėjo ko prarasti, išskyrus savo grandines...
Parengė: Mefisto
Paskelbtas: 2010-03-11 23:26
Galerija
