Karlas Marksas

Karlas Marksas (1818 m. gegužės 5 d. – 1883 m. kovo 14 d.) – vienas iš marksizmo kūrėjų, ekonomistas, politologas, sociologas, istorikas, dažnai laikomas vienu įtakingiausių filosofų istorijoje.

Jaunystė

Karlas Marksas gimė žydų kilmės advokato šeimoje, Tryre, tuometinėje Prūsijos karalystėje. Karlas šeimoje buvo trečias vaikas.
1819 metų spalio 15 dieną šeima persikėlė į kitus namus tame pačiame mieste. Karlo Markso tėvas Henrichas Marksas buvo kilęs iš rabinų šeimos – jo tėvas Levi Marksas (Karlo Markso senelis) buvo rabinas, tėvo brolis Samuelis Marksas (Karlo Markso dėdė) taip pat buvo rabinas. Karlo Markso motina Henrieta Presburg buvo kilusi iš Olandijos, taip pat iš žydų šeimos. Būdamas 6 metų, Karlas Marksas buvo pakrikštytas. Mažai yra išlikę informacijos apie jo vaikystę.
1824 metais Karlo Markso tėvas kartu su visa šeima priėmė protestantizmą, dėl to, kad iš jo neatimtų teismo patarėjo darbo.
1830 metais Karlas Marksas pradėjo lankyti Fridrech–Vilhem gimnaziją Tryre. Ją baigė būdamas 17 metų, labai gerais pažymiais. 1836 metais Marksas susižiedavo su Ženia fon Vestfalen, kuri vėliau tapo jo žmona.
Baigęs gimnaziją Tryre, Marksas įstojo į universitetą. Iš pradžių Bonoje, paskui Berlyne. Pradžioje mokėsi teisės mokslus, bet vėliau susižavėjo istorija ir filosofija. Markso pažiūroms didelę įtaką padarė Liudvigo Fojerbacho idėjos.

Laikotarpis iki 1849 m.

1841 metais Karlas Marksas baigė Berlyno universitetą eksternu, pateikęs daktaro disertaciją: „Skirtumas tarp Demokrito ir Epikūro natūralios filosofijos“. Pagal savo pažiūras, Marksas tuo metu buvo hėgelininkas–idealistas. Berlyne jis įstojo į hėgelininkų būrelį, kurių tikslas buvo daryti ateistines ir revoliucines išvadas iš Hėgelio filosofijos. Baigdamas universitetą, Marksas persikėlė į Boną, tikėdamasis tapti profesoriumi. Bet reakcinė vyriausybės politika privertė Marksą atsisakyti mokslinės karjeros.


Karlas Marksas jaunystėje.

Tuo metu Kiolne buvo įkurtas opozicinis laikraštis „Reino laikraštis“. 1842–1843 m. Karlas Marksas dirbo žurnalistu ir redaktoriumi šiame laikšratyje. Dėl atviros valdžios kritikos, daugelis Markso straipsnių buvo arba uždrausti, arba visiškai redaguoti.
Sausio pradžioje Marksas beveik atvirai kvietė nuversti Prūsijos monarchiją ir ją pakeisti demokratine valdžia. Tai galutinai perpildė vyriausybės kantrybės taurę ir 1843 m. kovą valdžia laikraštį uždarė. Marksas dar anksčiau buvo priverstas palikti redakciją, bet ir jo išėjimas neišgelbėjo laikraščio.
Darbas laikraštyje parodė Marksui, jog jis nepakankamai susipažinęs su politine ekonomija, todėl pradėjo ją studijuoti tuo pat metu dar ir dirbdamas žurnalistinį darbą.
1843 metais Marksas susituokė su aristokratė Ženia fon Vestfalen. Jauna šeima persikėlė gyventi į Paryžių, kur Marksas susitiko su Henriku Heine ir Frydrichu Engelsu. Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas iki mirties tapo geriausiais draugais ir bendražygiais. Būtent Engelsas atkreipė Markso dėmesį į darbininkų klasės padėtį.

1845 metais Marksas buvo išsiųstas iš Paryžiaus ir pervažiavo gyventi į Briuselį (ten pat buvo išsiųstas ir Engelsas). Briuselyje Marksas ir Engelsas parašė darbą („Vokiečių ideologija“), kuriame kritikavo Hėgelio ir jaunųjų hėgelininkų idėjas.
1847 metais pavasarį Marksas ir Engelsas įstojo į „Teisingųjų sąjungą“, kuri vėliau buvo perorganizuota į „Komunistų sąjungą“. Sąjungą įkūrė vokiečių emigrantai, su kuriais Marksas susipažino Londone. „Komunistų sąjungos“ narių įpareigoti, Marksas ir Engelsas sudarė sąjungos programą – įžymųjį „Komunistų partijos manifestą“. 1848 metų vasario 21 d. programa buvo pirmą kartą paskelbta viešai.
Po 1848 metų vasario revoliucijos Marksas buvo išsiųstas iš Belgijos. Jis grįžo į Paryžių, o po kovo revoliucijos grįžo į Kiolną. Ten jis pabandė atgaivinti „Reino laikraščio“ leidimą. Laikraštis buvo leidžiamas nuo 1848 m. birželio 1 d. iki 1849 m. gegužės 19 d. Po to buvo uždarytas dėl ekonominių sunkumų ir cenzūros.

Gyvenimas Londone

1849 m. gegužės 16 d. Karlą Marksą su visa šeima dar kartą išsiuntė iš Vokietijos. Pradžioje šeima persikėlė gyventi į Paryžių, tačiau po 1849 metų birželio revoliucijos buvo ir iš ten išsiųstas. Marksas su visa šeima dar kartą persikėlė. Šįkart į Londoną, kur jau liko gyventi iki mirties. Londone Marksas parašė svarbiausius ekonominius darbus, įskaitant ir „Kapitalą“. Emigranto gyvenimo sąlygos buvo itin sunkios. Marksas su šeima gyveno nuolatos remiamas Engelso. Šiek tiek uždirbdavo ir iš straipsnių rašymo laikraščiuose, tačiau tai nebuvo nuolatinis pinigų šaltinis.
1850 metais Karlas Marksas pradėjo sisteminį savo ekonominės teorijos vystymą. Kiauras dienas praleisdavo Britanijos muziejaus bibliotekoje. Kartu su politinės ekonomijos, socialinės filosofijos, teisės ir kitų soc. mokslų žiniomis, Marksas įsisavino dar ir milžinišką atskirų mokslinių discipilnų medžiagą (matematikos, agrochemijos ir minerologijos).


Markso šeima ir Engelsas.

Londone Marksas užsiėmė ir aktyvia visuomenine veikla. 1864 metais jis dalyvavo įsteigiant „Tarptautinę darbininkų asociaciją“ vėliau pervadintą į I–ajį Internacionalą. I–asis Internacionalas buvo pirmoji masinė tarptautinė darbininkų klasės organizacija (turėjo skyrius JAV ir Europoje).
Pradžioje organizaciją sudaryė anarchistai, britų junionjistai, prancūzų socialistai ir italų respublikonai. Vėliau aštrūs Markso nesutarimai su Michailu Bakuninu dėl komunistinės visuomenės esmės ir būdus, kaip ją pasiekti, atvedė į skilimą su anarchistais. 1872 metų rugsėjį, Hagos kongreso metu, anarchistai kartu su Bakuninu buvo išvaryti.
1872 metais po Paryžiaus komunos žlugimo, augančios reakcijos sąlygomis, I–asis Internacionalas persikėlė į Niujorką, bet praėjus 4 metams, 1876 metais, Filadelfijos konferencijoje buvo nuspręsta išvis jį paleisti. Visi vėlesni bandymai atstatyti organizaciją buvo nesėkmingi.

II–asis Internacionalas, į kurį įėjo valdančios Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos, Ispanijos ir daugelio kitų Europos valstybių partijos, buvo įsteigtas praėjus 6 metams po Markso mirties, 1889 metais, kaip I internacionalo tęsinys.
1867 metų gegužės mėnesį buvo išleistas I „Kapitalo“ tomas. Marksas nebūtų to padaręs be finansinės Engelso pagalbos.
Karlas Marksas mirė Londone 1883 metais, būdamas 64 metų ir buvo palaidotas Londono kapinėse. II „Kapitalo“ tomas buvo išleistas 1885 metais, III tomas – 1894 metais. Juos išleido Engelsas.

Markso vaidmuo

„Nė vienas XX amžiuje gyvenęs žmogus nebuvo įtakingesnis už Karlą Marksą“ – Žakas Atali.

Karlas Marksas buvo ir tebėra vertinamas labai prieštaringai. Dar esant gyvam pačiam Marksui, vieni autoriai Markso idėjas laikė genialiomis, o kiti – daugiausia įžeisti jų teisingumo – mėgino jas negailestingai kritikuoti.
Neveltui aprašinėdamas žymiausius pasaulio ekonomikos mąstytojus R. Heilbroneris skyrių apie Marksą pavadino „Nepermaldaujama Karlo Markso sistema“.
Didelė dalis pačio Markso kūrinių buvo poleminio stiliaus. Markso idėjos tapo XX ir XXI amžiaus pasaulinio kairiojo judėjimo ideologijos branduoliu ir suvaidino svarbų vaidmenį pasaulio istorijoje.
1999 metais BBC surengė visuotinę apklausą apie Karlą Marksą. Rezultatai parodė, jog daugelis apklaustų žmonių jį laiko didžiausiu tūkstantmečio mąstytoju.
Pagal JAV kongreso bibliotekos katalogą, apie Marksą parašyta daugiau mokslinių darbų nei apie betkokį kitą žmogų. Pagal šį kriterijų, jis patenka tarp 100 pačių įtakingiausių istorijos asmenybių.

Atminimo įamžinimas

Tarybų Sąjungoje buvo sukurtas platus Karlo Markso asmens kultas. Daugybė gatvių, metro stočių, mokyklų, net miestų buvo pavadinta Karlo Markso vardu. Marksui buvo pastatyta daugybė paminklų. Žlugus TSRS, daugybė pavadinimų buvo pakeista į senuosius, o daugybė paminklų nugriauta.
Verta paminėti tai, jog ir šiais laikais vis dar atidenginėjami paminklai Karlui Marksui, nors ir rečiau.


Paminklas Marksui ir Engelsui Vokietijoje.

Kalba prie Markso kapo (F. Engelsas)

Kovo 14 dieną, be penkiolikos trys popiet, nustojo mąstęs didžiausias šių laikų mąstytojas. Jis buvo paliktas vienas vos dviem minutėms; įėję į kambarį, radome jį krėsle ramiai užmigusį – bet jau amžinai.

Kovojančiam Europos ir Amerikos proletariatui, istorijos mokslui šio žmogaus mirtis yra neišmatuojamas nuostolis. Jau netrukus pajusime tą spragą, kuri atsirado šiam galiūnui mirus.

Kaip Darvinas atrado organinio pasaulio vystymosi dėsnį, taip Marksas atrado žmogaus istorijos vystymosi dėsnį: tą iki šiol ideologiniais sluoksniais pridengtą paprastą faktą, kad žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę ir apsivilkti ir tik po to galės užsiiminėti politika, mokslu, menu, religija ir t. t.; taigi, kad tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikra tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto tų žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros, menas ir net religiniai vaizdiniai ir kuriuo remiantis todėl visa tai turi būti išaiškinta, – o ne atvirkščiai, kaip tat iki šiol buvo daroma.

To negana. Marksas atrado taip pat ir ypatingą šiuolaikinio kapitalistinio gamybos būdo ir jo pagimdytos buržuazinės visuomenės judėjimo dėsnį. Atradus antvertę, į šią sritį staiga buvo įnešta aiškumo, tuo tarpu kai visi ankstesnieji tiek buržuazinių ekonomistų, tiek ir socialistinių kritikų tyrinėjimai buvo klaidžiojimas tamsoje.

Dviejų tokių atradimų būtų užtekę visam vieno žmogaus gyvenimui. Laimingas būtų tas, kam pavyktų padaryti nors vieną tokį atradimą. O Marksas darė savarankiškus atradimus kiekvienoje srityje, kurią jis tyrinėjo, – net matematikoje, – o tokių sričių buvo labai daug, ir nė vienos iš jų jis nėra tyręs paviršutiniškai.

Toksai buvo šis mokslo vyras. Bet ne tai buvo svarbiausia jo ypatybė. Mokslas buvo Marksui istoriškai varomoji, revoliucinė jėga. Nors kiekvienas naujas bet kurio teorinio mokslo srityje atradimas, kurio praktinio panaudojimo negalima buvo nė numatyti, teikdavo Marksui tyro džiaugsmo, – visai kitoniškas būdavo jo džiaugsmas, kai reikalas liesdavo atradimą, kuris tuojau pat revoliucionizuojamai paveikdavo pramonę, istorijos vystymąsi aplamai. Taip, jis atidžiai sekė atradimų vystymąsi elektros srityje ir dar pastaruoju metu – Marselio Deprės atradimus.

Nes Marksas visų pirma buvo revoliucionierius. Tuo ar kitu būdu dalyvauti kapitalistinės visuomenės ir jos sukurtų valstybinių institucijų griovimo darbe, dalyvauti išvaduojant šiuolaikinį proletariatą, kuriam jis pirmutinis sužadino jo būklės ir jo reikmių supratimą, jo išsivadavimo sąlygų supratimą, – štai kas buvo jo tikrasis gyvenimo pašaukimas. Kova buvo jo stichija. Ir jis kovojo su tokia aistra, su tokiu atkaklumu, taip sėkmingai, kaip kovoja nedaugelis. Pirmasis „Reino Laikraštis" 1842 m., Paryžiaus „Vorwärts" 1844 m. , „Briuselio Vokiečių Laikraštis" 1847 m., „Naujasis Reino Laikraštis" 1848–1849 m., „Niujorko Tribūna" 1852–1861 m., be to, daugybė kovos brošiūrų, darbas organizacijose Paryžiuje, Briuselyje ir Londone, kol pagaliau įsikūrė visa tai apvainikuojanti didžioji Tarptautinė Darbininkų Asociacija, – tai tikrai buvo kūrinys, kuriuo galėjo didžiuotis jo kūrėjas, net jeigu jis nieko daugiau nebūtų padaręs.

Štai kodėl Marksas buvo labiausiai neapkenčiamas ir labiausiai šmeižiamas to laiko žmogus. Jį tremdavo tiek autokratinės, tiek ir respublikinės vyriausybės. Jį lenktyniaudami šmeižė ir keikė tiek konservatyvieji, tiek ir ultrademokratiniai buržua. Jis nublokšdavo visa tai, kaip voratinklį, į šalį, nekreipdamas į tai dėmesio, ir atsakydavo tik būtiniausiam reikalui esant. Ir jis mirė milijonų revoliucinių jo bendražygių visoje Europoje ir Amerikoje nuo Sibiro kasyklų iki Kalifornijos – gerbiamas, mylimas, apverkiamas, ir aš galiu drąsiai pasakyti: jis galėjo turėti daug priešininkų, bet vargu ar turėjo bent vieną asmeninį priešą. Jo vardas, kaip ir jo darbai, gyvens per amžius.

Kalba F. Engelso pasakyta angliškai 1883 m. kovo 17 d. Haigeito kapinėse.

Išspausdinta vokiečių kalba laikraštyje „Sozialdemokrat" 1883 m. kovo 22 d.


Karlo Markso kapas Londone.

Svarbesni darbai:

„Ekonomikos filosofiniai rankraščiai“ (1844)
„Tezės apie Fojerbachą“ (1845)
„Vokiečių ideologija“ (1846)
„Filosofijos skurdas“ (1847)
„Darbo užmokestis ir kapitalas“ (1847)
„Komunistų partijos manifestas“ (1848)
„Politinės ekonomijos kritika“ (1859)
„Straipsniai apie JAV pilietinį karą“ (1861)
„Kapitalas“ (1871)
„Pilietinis karas Prancūzijoje“ (1871)
„Gotos programos kritika“ (1875)

Taip pat rekomenduojame perskaityti: Frydrichas Engelsas


Parengė: Comandante
Paskelbtas: 2010-08-03 13:27