Kanada ir JAV: vienas žemynas – du skirtingi pasauliai. 7-ojo dešimtmečio Tylioji Revoliucija.

Kanada ir JAV – dvi greta esančios valstybės Šiaurės Amerikoje. Abi susikūrė iš europiečių kolonijų, bet Jungtinės Valstijos, skirtingai nei Kanada, išsikovojo nepriklausomybę. Ir šiandien oficialiai aukščiausia Kanados vadovė yra Jungtinės Karalystės karalienė Elžbieta II. Yra ir daug kitų aplinkybių, kurios įtakojo tokį skirtingą šių valstybių vystymąsi.



Sekdami pasaulio žinias mes galime greitai pastebėti, jog JAV – gana agresyvi, karinga valstybė, taip pat turinti vidaus problemų. Viena iš dominuojančių pasaulio valstybių. O kas girdėti apie Kanadą? Praktiškai nieko.

Stereotipiškai manoma, jog Kanadoje gyvena baltieji žmonės, kažkas panašaus į britus, apie gyvenimą ten mažai kas žinoma, ir netgi yra daug manančių, jog Kanados sostinė – Torontas. Vargu ar kas išskiria Kanadą kaip sėkmingos valstybės pavyzdį, ji neturi nei stiprios ekonomikos, nei gamtinių išteklių. Tačiau kaip yra iš tikrųjų?

Kanada ir JAV

Kanados rasinė-nacionalinė sudėtis yra labai panaši į Jungtinių Valstijų. Kaip ir JAV, Kanadoje baltaodžiai sudaro apie ~80% populiacijos, Kanadoje nemažai gyvena mongolidų rasės atstovų, taip pat negridų. Šiaurėje gyvena vietinių kultūrų, eskimų tautų atstovai, kurie patyrė mažesnę prievartą, nei JAV indėnai. Oficialios kalbos – anglų ir prancūzų. Etniniai-rasistiniai konfliktai nėra problema, diskriminaciniai nusikaltimai (angl. „hate crimes) statistikose neminimi. JAV ir Kanados plotas praktiškai vienodi, tačiau Kanadoje gyvena 9 kartus mažiau žmonių. Šiandien Kanadoje gyvena kone 4 kartus daugiau ateistų, nei Valstijose.


Otava, Kanados sostinė

Ekonominiai Kanados rodikliai daug žemesni už JAV. JAV BVP yra 10 kartų didesnis, grynosios vidutinės vieno gyventojo pajamos sumokėjus mokesčius – 30% didesnės. Nedarbas Kanadoje yra 1,5 karto didesnis. Jungtinės Valstijos išleidžia 5 kartus daugiau pinigų kariuomenei, 2 kartus daugiau – mokslui, 3% daugiau – mokslui, 1,5 karto daugiau – sveikatos apsaugai, amerikiečių perkamoji galia 2 kartus didesnė, JAV doleris yra ~10% vertingesnė valiuta. Manote, tuo viskas pasakyta? Smarkiai klystate.

Kanados „paradoksai“ pirmąsyk JAV buvo priešpastatyti režisieriaus Michael Moore komedijoje „Kanadietiškas bekonas“ („Canadian bacon“), vėliau – jo dokumentiniuose filmuose. Dokumentiniame filme „Bowling For Columbine“ jis atskleidžia, jog Kanadoje praktiškai niekas nerakina namų durų (tai patikrina ir praktikoje), nebijo būti apvogti ar apiplėšti. Ir neturėtų bijoti! Kanadoje 100 000 gyventojų tenka ~900 smurtinių nusikaltimų, ir šis skaičius nuolat krenta, palyginimui - Lietuvoje šis rodiklis siekia 2000. JAV šis rodiklis visą šių valstybių istoriją buvo didesnis, paprastai maždaug 2 ar daugiau kartų. Kanadoje 538,6 žmonėms tenka vienas policijos pareigūnas, palyginimui Lietuvoje šis skaičius praktiškai du kartus didesnis. Tik trečdalyje Kanadoje įvykdomų žmogžudysčių yra naudojamas ginklas. JAV vedama rasistinių bei panašaus tipo nusikaltimų statistika, dažnai naudojami ginklai.


Filmo „Canadian Bacon“ viršelis

Sveikatos apsauga Kanadoje yra absoliučiai nemokama ir visiems pasiekiama (angl. „universal health care“), tuo tarpu kai Jungtinėse Valstijose sveikatos draudimas – kiekvieno asmeninis reikalas. JAV yra net apie 50 milijonų neapdraustų žmonių, kurie tiesiog neturi pinigų sveikatos draudimui, ir susirgę būtų palikti likimo valiai. Žinomas faktas, jog kai kurie JAV piliečiai registruoja fiktyvias santuokas su Kanados piliečiais tam, kad gautų priėjimą prie Kanados nemokamos sveikatos apsaugos sistemos.

Mokslas Kanadoje yra taip pat nemokamas. JAV mokslo sektorius praktiškai privatizuotas, yra net privačios mokyklos, tuo tarpu valstybinėse mokyklose mokymo lygis labai žemas.

Kanadoje žemiau skurdo ribos gyvena 4,5% gyventojų, ir šis rodiklis krenta nuo pat 1973 metų, su tam tikrais laikinais pakilimais. JAV žemiau skurdo ribos gyvena 17% gyventojų, šis rodiklis pastoviai svyruoja nuo 10 iki 25%. Pagal statistiką dauguma amerikiečių (60%) praleidžia bent vienerius savo gyvenimo metus skurde.

Galų gale JTO reitinge pagal gyvenimo kokybę Kanada ilgą laiką buvo pirmoji pasaulyje. Vidutinė gyvenimo trukmė Kanadoje – 82 metai, tai vos ne penkmečiu daugiau už JAV ir kone daugiau nei dešimtmečiu daugiau už Lietuvą.

Aišku, nekilnojamas turtas yra pigus, dauguma kanadiečių – tolerantiški ir gero būdo. Nemažai afroamerikiečių iš JAV prisipažįsta važiuojantys atostogauti į Kanadą tik todėl, jog žmonės ten į juos palankiau žiūri.

Kame Kanados sėkmės paslaptis? Kas ten įvyko tokio ypatingo, kas šitaip pakreipė Kanados vystymąsi tolyn nuo JAV (ir, galima sakyti, tolėliau nuo kapitalizmo)?

Visų pirma, reikėtų paminėti svarbų Kanados izoliuotumo faktorių. Imperinei politikai, kokią JAV vykdė nuo pat susikūrimo, Kanada niekada neturėjo galimybių, nes pati buvo britų imperijos dalis. Taip objektyviai kapitalistai negalėjo užsienyje ieškoti pigesnės darbo jėgos, pigesnių resursų, jie privalėjo tobulinti vidinę rinką. Augant gamybos jėgoms ir technologiniam lygiui, izoliuotoje valstybėje didėjo piliečių sąmoningumas ir revoliucingumas.

Pirmoji socialistinė valdžia Šiaurės Amerikoje

Pokyčiai Kanadoje vyko iš pradžių keliose didžiausiose provincijose, po to – visos Kanados mastu.

Prieš karą ir karo metu smarkiai augo vietinių gyventojų nepasitenkinimas valdžia, imta reikalauti daugiau teisių, darbininkų tarpe vyko neramumai.


Tommy Douglas, 1945 m.

1944 metais Kanados Saskačevano provincijoje socialistinės partijos Naujoji Demokratija lyderiu išrinktas mokslininkas sociologas Tommy Douglas. Netrukus partija per rinkimus laimėjo 47 iš 53 vietinio parlamento vietų, Tommy Douglas tapo provincijos premjeru. Iki 1960 metų Douglas‘o valdžia:

1. Nacionalizavo energetikos kompanijas.
2. Įsteigė valstybines draudimo kompanijas.
3. Sureguliavo įstatymus, leidusius laisvai steigti profesines sąjungas.
4. Įvedė pirmąją Šiaurės Amerikos istorijoje nemokamą sveikatos apsaugą.
5. Įvedė provincijos teisių bilį, kuris garantavo esmines žmogaus teises ir teisinę lygybę.

Tačiau šios socialinės garantijos vis dar buvo tik vienoje provincijoje, kaip jos išplito kitose?

Tylioji revoliucija

Lemiamą vaidmenį visos Kanados politinės krypties posūkyje suvaidino Kvebeko provincijos įvykiai. Kvebekas – daugiausia prancūzakalbių kanadiečių gyvenama provincija, kaip ir didžioji dalis, 1944-1959 metais buvo valdoma konservatorių (laikotarpis pramintas Grande Noirceur – Didžioji Tamsa). Tuo metu buvo atvirai propaguojamas torizmas, britiškas „tautiškumas“, ir katalikybė, diskriminuojami prancūzakalbiai, Kanados čiabuviai, provinciją praktiškai autoritariškai valdė premjeras Maurice Duplessis, liaudyje pramintas le Chef (liet. „vadas“). Rėžimas pasižymėjo kraštutiniu antikomunizmu, vienas iš rėžimo šūkių buvo „dangus – mėlynas, pragaras – raudonas“ (mėlyna – Duplessis partijos „Tautos (Tėvynės) Sąjunga“ spalva, raudona – kairiųjų liberalų ir komunistų partijų spalvos), tačiau jau 6-ojo dešimtmečio pabaigoje vyko masiniai darbininkų mitingai bei demonstracijos, kartais peraugantys į radikalesnius veiksmus.

1959 metais premjeras Maurice Duplessis mirė. Prasidėjo revoliucinių pokyčių metas. 1960-aisias įvyko rinkimai į provincijos organus, ir daugumą gavo kairiųjų liberalų partija. Premjeru tampa Jean Lesage. Paskelbiamas šūkis „Maîtres chez nous“ („savo namų šeimininkai“).

Netrukus smarkiai išgarsėjo kairysis liberalas René Lévesque, Gamtos resursų ministras, kuris savo ekonominiais aiškinimais teigė, jog sėkmingai ekonomikos modernizacijai ir demokratijai būtina nacionalizuoti strategines pramones šakas – tai reiškė stambių britų korporacijų nacionalizaciją. Pirmuoju taikiniu tapo energetikos kompanijos.


René Lévesque aiškina savo ekonomikos idėjas

Opozicija ir imperialistinės jėgos išsigando, jog Lévesque – tai kanadietiškas Fidelis Kastro, tačiau paukštis jau buvo paleistas – su lyg pirmųjų korporacijų nusavinimu prasidėjo Tylioji revoliucija.


René Lévesque susitikime su Kubos vadovu Fideliu Kastro

Netrukus buvo įkurtos valdiškos įmonės SIDBEC (geležies ir plieno), SOQUEM (kasyklų/gavybos), REXFOR (miškų) ir SOQUIP (naftos ir iškastinio kuro). Gamtos resursų naudojimas visiškai perėjo Kvebeko valdžios žinion ir regionas smarkiai padidino savo autonomiją.

Prasidėjo tūkstantiniai mitingai, palaikantys vyriausybės veiksmus. Daugelyje Kvebeko vietovių darbininkai taip pat rengė antiimperialistines demonstracijas, degino britų imperijos vėliavas, reikalavo diskriminacijos nutraukimo. 1963 metais buvo įkurta kairioji organizacija Kvebeko Išlaisvinimo Frontas (Front de libération du Québec), siekusi Kvebeko nepriklausomybės.

Neretai Kvebeko Išlaisvinimo Frontas imdavosi ir radikalesnių veiksmų savo tikslų siekimui, kartais tai privesdavo netgi iki teroro aktų. 1963 metais KIF pradėjo masiškai sprogdinti britų monarchijos simbolius, įvairius paminklus, įstaigas ir t.t.. Sėkmingai susprogdintų objektų sąraše – daugiau kaip kelios dešimtys.


Kvebeko Išlaisvinimo Fronto vėliava

1964 metais esant tokiai ypatingai padėčiai Kvebeke, Kanadoje nutarė apsilankyti karalienė Elžbieta II. Tai dar labiau pablogino padėtį – kairiosios Kvebeko politinės partijos šį įvykį komentavo kaip britų dominavimo ir imperializmo pabrėžimą, prasidėjo masiniai neramumai, riaušės, susidūrimai su policija.

Tais pačiais metais išleidžiamas naujas darbo kodeksas (Code du Travail). Supaprastinta profsąjungų kūrimo tvarka, užtikrinta darbininkų teisė į streiką, darbininkų socialinės garantijos.

1966 įtvirtinamas naujas Kvebeko socialinės rūpybos projektas „Kvebeko pensijų planas“. Nuo šiol įtvirtinama dauguma socialinių garantijų eiliniams piliečiams.

Po revoliucijos Kvebeke

Po 1966 metų esminiai revoliuciniai pokyčiai Kvebeke baigėsi, tolimesni įvykiai buvo greičiau jau susiję su kova už nepriklausomybę ir „status que“ nusistovėjimu. Tačiau tuo metu revoliucija ėmė plisti kituose Kanados regionuose , kitose provincijose pradėtos vykdyti panašios reformos.

Kvebeko valdžia gretai skilo, idėjiniai nesutarimai prasidėjo 1967 metais, kai Kanadoje įvyko pasaulinė mugė „Expo‘67“. Į ją buvo kviečiami viso pasaulio šalių lyderiai. Atmosfera įkaito, kai į Kanadą atvyko Prancūzijos prezidentas Charles de Gaulle. Nuvykęs į Kvebeko sostinę Monrealį, jis pasakė vyriausybę bei separatistus palaikančią kalbą, kurią baigė šūkiu „Vive le Québec libre!“ („tegyvuoja laisvasis Kvebekas!“).


De Golis Morealyje

Netrukus de Gaulle buvo išprašytas iš Kanados. Kvebekiečiai buvo euforijoje, Lévesque pareiškė, jog tai istorinis momentas, kai pirmąsyk į Kvebeką atvyko užsienio valstybės vadovas ir pareiškė palaikąs laisvę,taip pat pirmąsyk į Kvebeką atvyko Prancūzijos vadovas.

1968 metais viena ryškiausių kairiųjų liberalų partijos figūrų, René Lévesque, nesutardamas Jean Lesage Kvebeko nepriklausomybės klausimu (Lévesque pasisakė už visišką nepriklausomybę), įkūrė socialistinę demokratinę partiją Parti Québécois.

Pradėjo augti įtampa tarp prancūzų nacionalistų, Kvebeko marksistų ir Kvebeko separatistų internacionalistų, peraugusi į 1970-ųjų metų spalio krizę. Tais metais Kvebeko Išlaisvinimo Frontas pagrobė du aukštus valdžios pareigūnus, įvesta karinė parengtis. Krizė buvo įveikta naudojant brutalią jėgą, supratę, jog veiksmas gimdo atoveiksmį, ir smurtu nieko pasieks, Kvebeko separatistai ir marksistai nuo to laiko nustojo naudoti savo metoduose bet kokį smurtą ir nusistovėjo „status que“.

Praktiškai nuo Tyliosios revoliucijos pradžios federalinėje valdžioje pradėjo veikti Saskačevano provincijos politinis veikėjas Tommy Douglas. Tylioji revoliucija privedė prie visos Kanados pokyčių – socialinė rūpyba, socialinės garantijos, darbininkų teisės, nemokamas švietimas, nemokama sveikatos apsauga įtvirtinta visoje Kanadoje. Taip pat po šiai dienai visa strateginė pramonė Kanadoje yra nacionalizuota. Revoliuciniai pokyčiai įvyko ir visuomenėje – smarkiai išaugo ateistų skaičius, pasikeitė kanadiečių mentalitetas.


Parengė: Mefisto
Paskelbtas: 2010-03-18 12:54