Ema Goldman

Ema Goldman (g. 1869 m. birželio 27 d. Kaune – m. 1940 m. gegužės 14 d.) – žymi Lietuvos žydų kilmės anarcho-komunistė bei anarcho-feministė. Goldman suvadino vieną pagrindinių vaidmenų Šiaurės Amerikos ir Europos anarchistų judėjime.

Ankstyvasis gyvenimas

Ema Goldman gimė Lietuvoje, Kaune (tuometinėje Rusijos Imperijoje). Augo žydų stačiatikių šeimoje. Emos motina Taube Bienowitch jau turėjo 2 dukras iš savo pirmosios santuokos: Heleną (1860 m.) ir Leną (1862 m.). Kai pirmasis Taube Bienowitch vyras mirė nuo tuberkuliozės, Taube buvo labai sukrėsta. Antroji Taube santuoka buvo suplanuota jos šeimos. Antrasis Taube vyras Abrahamas Goldmanas investavo beveik visus šeimos pinigus į verslą, kuris greitai žlugo. Kai Taube tapo nėščia, Abrahamas tikėjosi sūnaus, nes manė, jog mergaitė reikštų dar vieną nesėkmę. Vėliau jiems gimė 3 sūnūs. Abrahamas dažnai nevengė jėgos auklėjant savo vaikus. Ema nuo mažumės buvo maištingiausia iš visų vaikų šeimoje, todėl ne kartą buvo auklėjama botagu.


Goldmanų šeima 1882 m. Sankt Peterburge.

Dar Emos vaikystėje Goldmanų šeima išvyko gyventi į Papilę, tačiau ir ten ilgai neužsibuvo. Kai Emai buvo 7, Goldmanai išvyko gyventi į Karaliaučiaus miestą tuomėtinėje Prūsijos provincijoje (dab. Kaliningrado sritis). Besimokydama mokykloje, Ema ne kartą buvo gavusi liniuote per rankas už nepaklusnų elgesį. Įgavusi šiokį tokį išsimokslinimą, kartu su šeima išvyko gyventi į Sankt Peterburgą. Abrahamas Goldmanas ne vieną kartą bandė atidaryti parduotuvę, tačiau visi bandymai būdavo nesėkmingi. Ema buvo įdarbinta korsetų parduotuvėje, bet ne kartą prašė tėvo, kad jis leistų grįšti prie mokslų. Tačiau tėvas visada atkirsdavo, jog žydei merginai didelis išsimokslinimas nebūtinas.

1885 m. Emos sesuo Helena planavo išvykti gyventi į JAV, kur su savo vyru jau gyveno Lena. Ema taip pat nutarė prisijungti ir vykti kartu, tačiau tėvas griežtai uždraudė. Ir tik kai Ema pagrasino, jog nusiskandins, jei nebus jai leista išvykti į JAV, tėvas nusileido. Sankt Peterburge pradėjus plisti antisemitizmui, po metų į Ameriką išvyko gyventi visa Rusijoje likusi šeima. Ema įsidarbino siuvėja, kur susipažino su Džeikobu Keršneriu. 1887 m. jie susituokė. Tačiau vos abiems apsigyvenus su tėvais ir seserimis, jų santykiai pradėjo prastėti. Ilgainiui Džeikobas tapo tiesiog nepakenčiamai įtarus ir pavydus. Nepraėjus nė metams po vedybų, jie išsiskyrė. Tačiau Džeikobas pradėjo grasinti savižudybe, jei Ema negrįš pas jį gyventi. Jie atnaujino santuoką, tačiau po 3 mėnesių vėl išsiskyrė. Tėvai nenorėjo girdėti jokių pasiteisinimų ir išvarė Emą su 5 doleriais iš namų.

Anarchistinė veikla

Jau pirmą dieną gatvėje Ema sutiko 2 žmones, kurie visam laikui pakeitė jos gyvenimą. Sachs's kavinėje, kur rinkdavosi įvairaus plauko radikalai, ji susitiko su Aleksandru Berkmanu, kuris jau tą vakarą pakvietė Emą viešai kalbėti. Aleksandras ir Ema nuėjo paklausyti Johano Mosto, radikalaus anarchistų leidinio Die Freiheit redaktoriaus, kalbos. Ugninga Johano kalba nepaprastai sužavėjo Emą. Be to, pats Johanas pasiūlė Emai ją išmokyti oratoriaus gudrybių. Greitai Ema tapo rašytoja ir pradėjo žavėti daugybę žmonių savo kalbomis kovoje dėl moterų teisių ir prieš socialines problemas.


Goldman ir Berkmanas

Tačiau ilgainiui Ema suprato, kad ji jau tapo populiaresnė ir talentingesnė už Johaną Mostą, ir jai jau nebebūtina kalbėti viską, ką liepia Mostas. Tada ir prasidėjo nesutarimai tarp jų. Ema pradėjo reikalauti daugiau laisvės iš Mosto, prasidėjo nuolatiniai ginčai. Galiausiai Mostas Emai pasakė: „Jei tu ne su manimi, vadinasi prieš mane!“. Tada galutinai išsiskyrė jų keliai. Ema Goldman pasitraukė iš Die Freiheit redakcijos ir prisijungė prie Die Autonomie leidinio.

Tuo metu Ema pradėjo artimą draugystę su Aleksandru Berkmanu, kuris neslėpė susižavėjimo Ema. Ilgainiui Aleksandras ir Ema įsimylėjo vienas kitą, tačiau dar prieš tai jie apsigyveno pas Aleksandro pusbrolį Modestą Steiną ir Emos draugę Helen Minkin, kaime, esančiame Vudstoke, Ilinojuje. Nors jų santykiai turėjo daug sunkumų, tačiau juos nepaprastai suartino bendri ideologiniai požiūriai. Vienas iš pirmųjų, juos labiausiai suartinusių politinių įvykių buvo Homstedo streikas.

1892 m. birželio mėnesį, plieno lydymo gamykloje, Homstede, Pensilvanijoje prasidėjo neramumai. Gamyklos vadovas Henris Klėjus Frikas buvo labai nusistatęs prieš darbininkų profesines sąjungas. Birželio pabaigoje darbininkų protestai pasiekė tokį lygį, jog Frikas tiesiog uždarė gamyklą. Tada prasidėjo dar didesni darbininkų protestai. Friko saugumui iškilo didelis pavojus, todėl, kad apsisaugoti nuo įniršusios darbininkų minios, į Homstedą atvyko jo pasamdyti riaušių malšintojai ir sargybiniai. Liepios 6 dieną prasidėjo riaušės tarp apsauginių ir darbininkų minios. Ginkluota kova vyko 12 valandų. Žuvo 7 apsauginiai ir 9 darbininkai. Tuo metu Goldman ir Berkmanas pradėjo planuoti Friko, kurį kritikai jau buvo praminę „nekenčiamiausiu JAV žmogumi“, nužudymą. Jie tikėjo, kad jei nužudys Friką, prasidės masiniai darbininkų sukilimai prieš kapitalizmo sistemą ir anarchizmo idėjos išplis po visą pasaulį.

Stambiausių šalies laikraščių parama Homstedo darbininkų streikui galutinai įtikino Emą ir Berkmaną, jog reikia „viską baigti“ su Friku. Berkmanas įtikino Emą, jog viską turi padaryti vienas dėl to, kad jam atsidūrus kalėjime, būtų kam papasakoti pasauliui tikruosius nužudymo tikslus. Liepos 23 dieną Berkmanas gavo leidimą susitikti su Friku jo biure. Su savimi Berkmanas pasiėmė ginklą. Įėjęs į biurą, šovė į Friką 3 kartus ir dar dūrė į koją. Tačiau Frikas išgyveno, o Berkmanas buvo nuteistas 22 metams kalėjimo.

1893 m. JAV prasidėjo viena baisiausių iki tol buvusių ekonominių krizių. Metų gale nedarbo lygis jau buvo didesnis nei 20%. Prasidėjo nuolatiniai streikai, dažnai pasibaigdavę riaušėmis. Niujorke Goldman pradėjo labai dažnai sakyti kalbas tūkstantinėms minioms. Rugpjūčio 21 d. ji sakė kalbą daugiau nei 3000 žmonių. Savo kalboje ragino pradėti veiksmus ir jėga griauti giliai įsišaknijusią kapitalizmo sistemą. Po savaitės Goldman buvo suimta Filadelfijoje ir grąžinta į Niujorką, kur jos laukė teismas dėl riaušių kurstymo. Pakeliui į Niujorką, Goldman suėmęs detektyvas Čarlsas Džeikobas pasiūlė sandėrį. Jis pašalins visus kaltinimus Goldman, jei ji išduos kitus svarbius anarchistinio judėjimo veikėjus. Goldman Džeikobui atsakė šliūkštelėdama stiklinę šalto vandens į jo veidą.

Dar prieš teismą Ema Goldman susitiko su laikraščio „Niujorko pasaulis“ (angl. „New York World“) reportere Nellie Bly. Moterys kalbėjo apie dvi valandas, vėliau Nellie Bly parašė teigiamą straipsnį apie Emą Goldman, kuriame Emą pavadino „šiuolaikine Žana d‘Ark“. Tačiau teisėjų Nellie Bly straipsnis nesužavėjo. Teisme Ema Goldman buvo įvardinta kaip „pavojinga moteris“ ir nuteista vieniems metams kalėjimo šalia Niujorko esančioje Ruzvelto saloje. Tačiau po 10 mėnesių Goldman buvo paleista. Jos pasveikinti susirinko apie 3 tūkstančių žmonių minia. Neilgai trukus, Goldman išvyko į Europą, kur susitiko su tokiais žinomais anarchistais, kaip Errico Malatesta, Louise Michel bei su pačiu Piotru Kropotkinu. Po kurio laiko Ema Goldman vėl grįžo į JAV.

1901 m. rugsėjo 6 d., Niujorke, darbo netekęs ir į neviltį puolęs lenkų kilmės darbininkas Leon Czolgosz 2 kartus šovė į tuometinį JAV prezidentą Viljamą Makinlį. Po 8 dienų Makinlis mirė. Vėliau prieš sėsdamas į elektros kėdę Leon Czolgosz pasakė: „aš nužudžiau prezidentą, nes jis buvo visų gerų žmonių – gerų darbo žmonių priešas“. Per apklausą Leon Czolgosz tvirtino, jog yra anarchistas ir jį įkvėpė Emos Goldman kalbos. Valdžia pasinaudojo tuo, ką pasakė Czolgosz ir apkaltinę Goldman žmogžudystės suplanavimu, ją ir dvylika su ja buvusių anarchistų suėmė. Dar prieš prezidento nužudymą Leon Czolgosz mėgino užmegzti ryšius su Goldman ir jos bendraminčiais, tačiau Ema įtarė, jog jis gali būti policijos agentas, todėl jį atstūmė. Nors Czolgosz ir paneigė, jog Goldman susijusi su prezidento žmogžudyste, tačiau policija juo nepatikėjo, ir vis tiek uždarė Goldman į kalėjimą. Tačiau nesugebėję įrodyti Goldman kaltės, privalėjo ją paleisti. Vėliau Goldman tvirtai atsisakė pasmerkti Czolgosz veiksmus.


Goldman sako kalbą Niujorke 1916 m.

Leonui Czolgosz įvykdžius mirties bausmę, Ema Goldman kuriam laikui pasitraukė iš viešumos. Tačiau kai JAV valdžia išleido „Anarchistų pašalinimo aktą“, Goldman vėl grįžo į anarchistinį judėjimą. Kai vadovaujantis „Anarhistų pašalinimo aktu“ buvo areštuotas anglų anarchistas Džonas Turneris, Goldman pradėjo aršią kovą prieš šį suėmimą. Tačiau Emai pasiekti užsibrėžtų tikslų nepavyko ir Turneris buvo deportuotas į Angliją. 1906 m. Ema Goldman nutarė pradėti leisti savo leidinį. Leidinį pavadino „Motina Žemė“ (angl. „Mother Earth“). Redakciją sudarė tuomet gan gerai žinomi radikalūs anarchistai, tokie kaip Hippolyte Havel, Max Baginski ir Leonard Abbott. Leidinyje buvo spausdinami tiek įvairių žymių anarchistų darbai, tiek pačios Goldman straipsniai apie anarchizmą, politiką, ateizmą, nedarbo problemas bei feminizmą. Tų pačių metų gegužės 18 d. iš kalėjimo buvo paleistas Aleksandras Berkmanas. 1907 m., kol Goldman keliavo po šalį, „Motinos Žemės“ redaktoriaus pareigas perėmė Berkmanas. Tais pačiais metais Ema Goldman kartu su anarchistų delegacija vyko į Tarpautinį anarchistų suvažiavimą Amsterdame, kur susirinko anarchistai ir sindikalistai iš įvairių pasaulio šalių tam, kad sumažinti įtampą tarp šių dviejų ideologijų, tačiau joks aiškus nutarimas taip ir nebuvo priimtas. Goldman grįžo į JAV ir ėmė vėl sakyti kalbas minioms.

Pirmas pasaulinis karas ir tolimesnis gyvenimas

1916 m. JAV prezidentu antrą kartą buvo išrinktas Vudrou Vilsonas, tikintis, jog jis apsaugos JAV nuo įsitraukimo į Pirmą pasaulinį karą. Tačiau 1917 m. JAV įsitraukė į karą. Ema Goldman iškarto pradėjo antimilitaristinę kampaniją. Leidinyje „Motina Žemė“ išspausdino ne vieną straipsnį, nukreiptą prieš JAV dalyvavimą kare. Goldman kartu su Berkmanu ėmė organizuoti „Karo prievolei – ne“ lygą. Lygos kūrėjai skelbė, jog yra internacionalistai, antimilitaristai, antikapitalistai ir ragino jaunuolius neiti tarnauti į JAV armiją.

1917 m. birželio 15 d. Goldman ir Berkmanas buvo suimti už antivalstybinės propagandos skleidimą. Abu anarchistai buvo nuteisti 2 metams kalėjimo ir deportacijai išėjus iš kalėjimo. 1919 m. rugsėjo 27 d. Ema Goldman buvo paleista iš kalėjimo, netrukus buvo paleistas ir Berkmanas. Greitai abu išvyko į Rusiją, kurioje katik buvo įvykusi Spalio revoliucija.

Pačioje pradžioje Goldman labai teigiamai žiūrėjo į Spalio revoliuciją. Vis dėlto Ema į Rusiją išvyko su baime, kadangi ten dar tebevyko pilietinis karas. Greitai ji suprato, jog jos baimės buvo pagrįstos. Abiems pradėjus keliauti po šalį, jie pamatė represijas, korupciją, blogą valdymą, o ne žmonių lygybę, apie kurią svajojo. Nemažai žmonių, abejojusių naująja valdžia buvo paskelbti kontrrevoliucionieriais. Goldman ir Berkmanas susitiko su Leninu, kuris jiems pasakė, jog laikinos represijos bei žodžio laisvės suvaržymas yra būtini pilietinio karo metu. Berkmanas pradžioj buvo linkęs atleisti bolševikams dėl represijų, tačiau vėliau jis prisijungė prie Goldman antibolševikinės kampanijos.

1921 m. kovą prasidėjo streikai Petrograde. Žmonės reikalavo geresnių maisto davinių ir daugiau laisvių. Berkmanas su Goldman pradėjo remti streikus. Neramumai pasiekė ir Kronštatą, kur sukilo vietiniai anarchistai. Tam, kad sustabdyti sukilimą, bolševikai buvo priversti įvesti armiją į Kronštatą. Per susirėmimus žuvo apie 600 anarchistų, keletas tūkstančių raudonarmiečių. Dar tūkstančiai žmonių buvo sužeisti arba suimti. Goldman ir Berkmanas aktyviai rėmė ir skatino visus sukilimus. Greitai abu anarchistai suprato, jog jie tapo Rusijoj tikrai nepageidaujami ir jų gyvybėms gresia pavojus, todėl 1921 m. gruodžio 21 d. pabėgo į Latvijos sostinę Rygą. Vėliau išvyko į Stokholmą, tačiau ten pabuvo labai trumpai. Greitai išvyko keletui metų į Berlyną. Vokietijoje Goldman pradėjo bendradarbiauti su komunistais. Tačiau 1924 m. rugsėjį Ema išvyko į Londoną. Berkmanas pasiliko Berlyne padėti pabėgėliams iš Rusijos.

1925 m. Emai vėl ėmė grėsti deportacija, tik šįkart iš Anglijos. Tačiau tada jai padėti pasisiūlė škotų anarchistas Džeimsas Koltonas. Jie susituokė, Goldman gavo Anglijos pilietybę ir jai buvo leista likti. Taip pat nauja pilietybė jai leido keliauti į Prancūziją ir Kanadą. 1927 m. ji išvyko į Kanadą. Kaip tik tuo metu gavo žinią, kad JAV bus nuteisti du italų anarchistai: Nicola Sacco ir Bartolomeo Vanzetti. Ji norėjo vykti į JAV ir prisijungti prie demonastracijų Bostone, tačiau jautė, jog nieko negalės padaryti. 1928 m. Ema pradėjo rašyti savo autobiografiją, padedant žurnalistui Henry Louis Mencken, poetei Edna St. Vincent Millay, novelių rašytojui Theodore Dreiser, paveikslų kolekcionierei Peggy Guggenheim bei kitiems tuo metu žinomiems žmonėms.

1933 m. Ema Goldman gavo leidimą skaityti paskaitas JAV, tačiau su sąlyga, kad kalbės tik apie menus ir apie savo biografiją, bet ne apie tuometinius politinius įvykius. Goldman į Niujorką grįžo vasario 2 d. Daugumas to meto leidinių apie ją rašė teigiamai, išskyrus komunistų leidiniai. Emos viza turėjo baigtis gegužės mėnesį, todėl ji išvyko į Torontą, kol bus pratesta jo viza. Tačiau prašymas pratęsti vizą buvo atmestas, todėl Goldman liko gyventi Kanadoje, kur rašė įvairius straipsnius JAV leidiniams.

1936 m. birželio 28 d. mirė Aleksandras Berkmanas. Jo mirtis stipriai sukrėtė Emą.

Paskutiniai metai

1936 m. liepą prasidėjo Ispanijos pilietinis karas tarp kairiųjų ir fašistų. Vienu metu Ispanijos anarchistai pradėjo anarchistinę revoliuciją. Goldman gavo žinią skubiai atvykti į Barseloną. Barselonoje ją sutiko vietinės kairiųjų organizacijos. Tačiau greitai Goldman pradėjo abejoti Ispanijos anarchistine ateitimi, kadangi kairieji ėmė silpnėti, o fašistai įgavo pagreitį. Prie visų problemų prisidėjo ir tai, jog Rusija atsisakė atsiųsti anarchistams ginklų. Netrukus Goldman išvyko iš Ispanijos į Londoną. Tačiau Londone Goldman toliau tęsė savo veiklą. Rašė straipsnius, kuriais rėmė Ispanijos anarchistus. Rugsėjį ji dar kartą atvyko į Ispaniją, bet čia jau viskas buvo nulemta, todėl 1939 m. išvyko į Kanadą. Tačiau Goldman ir toliau palaikė ryšius su Ispanijoje kovojusiais ir likusiais gyvais anarchistais.

Europoje pradėjus vystytis situacijai, kuri privedė prie Antro pasaulinio karo, Goldman beveik visą laiką skyrė nuolatinei Hitlerio, Musolinio, Franko ir Stalino kritikai. Goldman puikiai matė, jog Anglija ir Prancūzija jau praleido savo progą sustabdyti fašizmo plitimą Europoje, kuris be abejonės sukels karą.

Tačiau Ema Goldman taip ir nesulaukė karo pabaigos. 1940 m. gegužės 14 d. ji mirė.

Palikimas

Goldman tapo žinoma kaip „pati pavojingiausia moteris Amerikoje“ bei viena talentingiausių kada nors JAV gyvenusių oratorių. Ji padarė milžinišką įtaką viso pasaulio anarchistų ir feminisčių judėjimams. Nemažą įtaką padarė ir ateizmui. Religiją Ema laikė dar vienu įrankiu, skirtu valdyti žmonių gyvenimus, todėl buvo arši religijos kritikė. Goldman vardu buvo pavadinta ne viena žinoma įstaiga, kaip pvz. „Emos Goldman“ klinika Ajovos mieste ar visuomeninis centras Baltimorėje. Taip pat Goldman parašė 6 knygas, įskaitant jos pačios biografinę knygą „Gyvenant savo gyvenimą“. Ema Goldman iki šių dienų išliko idealu daugybei anarchistų, feminisčių arba tiesiog antikapitalistų.


Parengė: Comandante
Paskelbtas: 2010-03-02 19:02